Studijavau filosofiją VDU, vėliau įgijau viešosios komunikacijos (VDU) ir menotyros (VDA) magistro laipsnius. Viešosios komunikacijos studijų metu pagal „Erasmus“ studentų mainų programą išvykau į Kopenhagą, kur gilinausi į žiniasklaidos ir kino studijas („Media and film department“). Tiesą sakant, visada norėjau studijuoti kino teoriją ar kino vadybą, tačiau Lietuvoje tokių pasirinkimų nebuvo, o galimybių išvažiuoti – taip pat labai mažai. Tikriausiai pati pradžia buvo suvokimas, jog Lietuvos kino padėtis yra labai prasta. Lankydama kino istorijos paskaitas (VDU) susidomėjau lietuviškais XX amžiaus filmais. Paklausus dėstytojo, kur galėčiau pamatyti norimus video įrašus ir išgirdus atsakymą abstulbau. Pasirodo, išpildyti tokį nedidelį norą yra labai sudėtinga! Tarkim, norint pamatyti R. Banionio filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, reikės paskambinti režisieriui, susitarti, kad paskolintų filmą, nuvažiuoti į Vilnių, o pažiūrėjus keliauti atgal ir grąžinti. Kadangi tokia „filmų skolinimosi programa“ atima daug laiko ir pastangų, kartu su draugais nusprendėme: reikia iš esmės keisti lietuviško kino populiarinimo padėtį. Neturėjome pinigų, tačiau turėjom noro. Mąstėm paprastai: jeigu žmogus galės sužinoti apie filmą, perskaityti aprašymą, didelė tikimybė, kad susivilios jį pamatyti! Užmezgus kontaktus su žurnalistais, režisieriais ir kino kritikais, pamažu gimė internetinė duomenų bazė, dabar žinoma LFC (Lietuvių filmų centras) vardu.
- Į didžiuosius kino ekranus festivalis atkeliavo prieš porą metų. Kaip gimė TKKF idėja? Kodėl būtent Kaune?

Veiklą pradėjome 2006-ųjų pradžioje, kaip kino klubas. Tuo metu buvo masiškai uždarinėjami kino teatrai, o Kaune šį reiškinį matėme akivaizdžiausiai. Buvome kino entuziastų kompanija, norinti rodyti gerą kiną, o erdvių šio sumanymo įgyvendinimui ėmė trūkti. Situacija buvo nepalanki: idėja rodyti programą „Šiaurės šalių kinas Kaune“ žlugo netikėtai užsidarius „Senajam Trestui“, o su kino teatru „Romuva“ taip pat nepavyko susitarti. Siekėme rodyti filmus iš tikrų (35mm) juostų ir netikėtai atradome „M. Žilinsko dailės galerijos“ kino salę. Tiesą sakant, be „Romuvos“, ši erdvė Kaune buvo vienintelė, kur galėjome organizuoti seansus! Nuolat pristatinėjome po vieną ar keletą filmų, kviesdavome kūrėjus ir galima pasidžiaugti, jog ši veikla išsivystė į vieną iš nedaugelio tais metais rengtų tarptautinių renginių. Nusprendėme neapsiriboti šiaurės šalių filmais, o kino festivalio organizavimas atrodė puiki priemonė, atkreipsianti visuomenės dėmesį į opią problemą – kino padėtį Lietuvoje ir meninių erdvių trūkumą didmiestyje.
- Nors TKKF filmai orientuoti į Lietuvos, konkrečiai į Kauno ir Vilniaus auditoriją, pagrindinis TKKF programos sudarytojas, Tomas Tengmarkas yra užsienietis. Ar nekyla tarpkultūrinių sunkumų?

Kadangi turiu labai daug veiklos, susijusios su festivalio organizavimu, už programą yra atsakingas Tomas. Jis baigęs kino istorijos studijas Stokholme, itin domisi šia sritimi. Tomas lengvai perpranta techninius niuansus, moka rodyti filmus, filmuoti, yra visapusiškai „įsimylėjęs kiną“. Mano nuomone, kaip programos sudarytojas, jis savo darbą atlieka puikiai. Žinoma, visada tariamės. Aš padedu nubrėžti esmines konteksto gaires, dalį programos kuriame kartu, tačiau didžiausias indėlis Tomo, kuriuo galima visiškai pasikliauti.

- Kodėl šių metų programoje toks didelis dėmesys skiriamas meno pasauliui?

Kaskart sudarinėdami programą galvojame, ko dar nebuvo, ką naujo galime pasiūlyti savo žiūrovui. Jokiu būdu nesakau, jog esame filmų apie menininkus rodymo pradininkai. Mums tiesiog įdomu išprovokuoti kino santykį su kitais menais. Kinas – labai kompleksiškas. Jis sugeba į vieną visumą sujungti labai skirtingas sferas.

- Trečiasis TKKF kviečia ne tik žiūrėti filmus, bet ir susitikti su režisieriais bei kino kompozitoriais. Ar kūrėjai noriai atvyksta į Lietuvą?

Džiugu pripažinti, jog svečiai atvažiuoja su dideliu noru. Be abejo, kūrėjai – labai užimti žmonės, tačiau jeigu tuo metu nefilmuoja, susitarti nėra sudėtinga. Žinoma, negalime konkuruoti su Niujorko ar „Kanų“ festivaliais, tačiau pasikviesti užsienio menininkus – nėra problematiška. Į kino festivalį žiūrime, kaip į bendravimo formą, skatiname žiūrovų aktyvumą. Juk ne kasdien pasitaiko proga susitikti su kūrėjais! Žvelgiant į ateities perspektyvas, optimistiškai tikime, jog kiekvieno festivalyje rodomo filmo režisieriai galės atvykti į Kauną ir susitikti su žiūrovais.

- Pernai visus kvietė kino traukinys. Šiemet – filmai, atsakantys į klausimus. Kas kuria festivalio reklamos koncepciją? Iš kur semiamasi idėjų?

Kaskart dirba nauja, skirtingų žmonių komanda, tačiau esminius sprendimus darome mes – organizatoriai. Pirmaisiais metais buvo „Filmai ne tik akims“, antraisiais – „Kino traukinys atvyksta“. Šiemet bendradarbiaujame su reklamos agentūra „Not Perfect“ ir džiaugiamės galutiniu rezultatu.
- Kodėl festivalio filmai rodomi būtent „Romuvoje“ ir ką tik duris atvėrusioje „Pasakoje“? Ar pagrindinė priežastis – jų orientavimasis į nekomercinį kiną?

Labai norėjome rodyti filmus „Romuvos“ kino teatre, kad jis bent laikinai būtų prikeltas gyvavimui. Festivalis – puikus būdas atkreipti visuomenės dėmesį į užsitęsusį „Romuvos“ likimo klausimą. Iš tiesų, vienos kino salės yra per mažai, todėl sieksime, kad kitais metais filmai būtų rodomi skirtingose erdvėse. Tokiu būdu visi norintieji galės juos pamatyti. Įdomus sutapimas: šių metų festivalis vyks seniausiame („Romuva“) ir naujausiame („Pasaka“) šalies kino teatre!
- Kaip apibūdintumėte TKKF auditoriją?

Iš tiesų džiaugiamės, kad mūsų lankytojai labai įvairūs. Ateina tiek paaugliai, jaunimas, tiek garbingo amžiaus kino mėgėjai. Tikiuosi, kad į kino seansus susirenka žmonės, keliantys klausimus (šypsosi). Visada malonu matyti ir tuos pačius, nuolatinių lankytojų veidus – jų vis daugėja.
- TKKF nuolat ieško savanorių. Kaip tapti festivalio organizavimo dalimi?

Savanoriu tapti nesudėtinga. Tiesiog reikia labai mylėti kiną ir turėti motyvaciją. Juk išties svarbu, ar žmogus moka įvertinti tai, ką pažada, ar į iškeltus uždavinius žiūri atsakingai. Informaciją apie savanoriavimą ir, žinoma, apie visą festivalį, galite rasti www.kinofestivalis.lt

Jei dar nematėte TKKF video klipo, spauskite čia. Mano nuomone, šis “mini filmukas” labai skoningas, o kadrai parinkti ir sudėlioti labai kruopščiai, apgalvotai, sukuriant jaukumo įspūdį. Beje, jei neklystu, garso takelis – Alinos Orlovos!
Šių metu festivalio šūkis – “Filmai, kurie atsako į klausimus“. Keletas reklaminės kampanijos detalių:
Šįkart Jums pristatau savo pranešimą spaudai apie aktualiausią ir įdomiausią festivalio programą “Visos mūzos“:
Gyvename išskirtiniu laikotarpiu, kai rodos visiškai nesuderinami dalykai jungiasi į visumą, dovanodami mums neįtikėtinas naujoves. Kadaise skirtingos meno rūšys buvo aiškiai atskirtos viena nuo kitos, o dabar galime džiaugtis įspūdinga menų sinteze, prabylančia vis kitais, dar neregėtais atspalviais. TKKF, globojamas pačios vizualiausios – kino mūzos, šiais metais kviečia įsilieti į kūrybos pasaulio odisėją ir ieškoti atsakymo į klausimą: „kas yra menas mene?“
Kiekvienas mūsų, slapčia arba atvirai, žavimės viską supančių menų dovanomis. Vieni pasineria į literatūros pasaulį, versdami mylimos knygos puslapius, kiti skuba į mėgstamo dailininko parodos atidarymą, treti – jaukiais vakarais klausosi brangiausios – asmeninės fonotekos plokštelės. Nesvarbu kur keliausite – į spektaklio premjerą, šokių pamoką ar kino seansą – menų mūzos visada bus šalia. Įkvėptas skirtingų meno galių, TKKF atskleis paslaptingus kūrybos pasaulio užkulisius, pravers duris į talentingiausių menininkų gyvenimus ir leis prisiliesti prie unikalaus, dažnai tik įsivaizduojamo ar nuspėjamo idėjų gimimo ir įgyvendinimo proceso.
Ar žinojote, jog vienas garsiausių ankstyvojo 20 amžiaus dailininkų – Gustavas Kluckis – mūsų kaimynas latvis? Ar kada susimąstėte, kaip atrodė mados kūrėjų gyvenimas Berlyno sienos šešėlyje? O gal esate girdėję apie mistišką, kontraversišką žmogžudystės istoriją slepiantį olandų tapytojo Rembrandto paveikslą „Nakties sargyba“? Jei ne – TKKF filmų programa „Visos mūzos“ – tiesiausias atsakymų kelias į visus Jūsų klausimus.
Jei dar neturėjote progos susipažinti su kino burtininku ir animacijos alchemiku tituluojamo Vladislavo Starevičiaus istorija, Jūsų laukia ne vienu apdovanojimu įvertintas „Vabzdžių dresuotojas“. Jeigu intriguoja stebinanti dailininko ir poeto kova dėl vienos moters meilės, apsilankykite filme „Buzkaši – stepių daina“. O tie, kurie neatsispiria genialaus dailininko – Gustavo Klimto – darbams, susižavės ir jausminga, ekspresyvia, aistros kupina jo gyvenimo istorija.
Šiais metais TKKF kviečia mėgautis gerais filmais visiems Kauno gyventojams brangioje vietoje – „Romuvos“ kino teatre. Tikriausiai nerasime tinkamesnės vietos skirtingų, išraiškingų ir vis naujai prabylančių menų sąjungai. Bent trumpam, daugeliui nostalgiją kelianti „Romuva“ įgaus naują kvėpavimą, kviesdama ištikimiausius gero kino mylėtojus ir tuos, kurie siekia pažvelgti į meno pasaulį nauju kampu.

Tikiuosi pabuvoti visuose šios programos filmuose, todėl sakau “iki pasimatymo kino teatre“!