Filmo “Zero II” apžvalga. Visai neromantiškas įrašas apie svarbų lietuviško kino reiškinį.

Sprogimas įvyko! Ilgai ir aktyviai reklamuotas, prieštaringai (dar prieš pasirodant!) vertintas, režisieriaus Emilio Vėlyvio filmas „Zero II“ išvydo dienos šviesą. Jaunesnysis pirmtako „Zero“ „broliukas“ apie savo gimimą pranašavo itin garsiai, sukeldamas susidomėjimo, apkalbų ir spėlionių bangą, kartu pasėdamas viltį, jog pagaliau ir mūsų šalyje atsiradanda pirmieji komerciškai sėkmingo kino daigeliai.

„Zero II” – (ne)tęsinys keliomis prasmėmis. Kaip ir buvo anonsuojama – jokios siužetinės ar personažinės tąsos čia nepamatysite, tačiau stilistika, atmosfera, tipažai, tempas ir, be abejo, keiksmažodžiai išlieka. Tiesą sakant, „Zero II” tampa taisyklės, jog „tęsinys visad būna prastesnis už pirmtaką“ išimtimi, mat režisieriaus draivas čia smogia su dviguba jėga. Prieš premjerą E. Vėlyvis žadėjo, kad „gyvenimo spalvos bus dar labiau sutirštintos, veiksmas dar intensyvesnis, o juokas dar kandesnis“. Skeptikų nuostabai, pažadai buvo išpildyti.

Vargu ar atsiras tokių, kuriuos bent vieną filmo akimirką aplankys nuobodulys, nes didžioji dauguma, išvydusi baigiamuosius premjeros seanso subtitrus atsikvošėję norėjo dar! Teigiama publikos reakcija – stebinančiai maloni lietuviškajam kinui ir verčianti susimąstyti: gal režisierius atrado savo „arkliuką“, rodydamas ne tai, kuo esą nuo seno didžiuojasi tautiečiai (pradedant berželiais, graudulingais papročiais ir romantiškais peizažais, baigiant karo didvyriais), o tai, kaip gyvename dabar ir kas yra aktualu. Kad ir kokie išsilavinę, mandagūs ir išprusę būtume, reikia pripažinti, jog „Zero II” reprezentuoja mūsų nūdieną, kur populiariausi TV kanalai siūlo lėkštas humoro laidas, propoguoja didžiakrūčių blondinių įvaizdį, greitus ir lengvus pinigus, maitina mus tikrais ir sukurtais skandalais, žavi istorijomis apie mafijos klanus vos tris milijonus gyventojų turinčioje šalelėje, tauškia apie skraidančius peilius ir smingančias pistoletų kulkas. Pilnutėlės kino teatrų salės patvirtina, jog masėms reikia „duonos ir žaidimų“, o E. Vėlyvis visa tai paduoda ant sidabrinės lėkštelės – lengvai ir saldžiai.

„Zero II“ – tarsi savotiška pamoka, įrodymas, jog galime pasijuokti iš savęs. Iš to, kokie patys esame ir iš tų, kurie yra greta. Filmas kupinas atviros ir užmaskuotos ironijos, tragikomiškų detalių ir dialogų – būtent tokių, kokius neretai sutinkame mūsų dienomis. Spalvos čia sutirštintos, bet to dėka, situacijos tampa juokingos be galo plačiai auditorijai. Tokios detalės, kaip geltonas „kietų vyrukų“ autobusiukas su dar „kietesniais“ valstybiniais numeriais „JAV 007“ atrodo komiškai, tačiau asociuojasi su mūsų gatvėse siautėjančiais „prabangių ratų“ vairuotojais (jei ne savo pasiekimais, tai bent automobilio numeriais mokame išsiskirti iš minios!). Arba: kam vargti aiškinantis ar tas jaunuolis iš Tolimųjų Rytų yra kinas ar japonas? Užtenka pasakyti „čiurka“ – ir visi supras! Vienas ironiškiausių „Zero II“ momentų vainikuoja juostos pradžią, kai, švelniai tariant, ne itin intelektualus policininkas nelegaliai „prastūminėja“ tarnybines kolegų uniformas įstatymo užribyje gyvenančioms personoms, fone išnyrant skausmingam užrašui „Vilnius – Europos kultūros sostinė”. Juoktis ar verkti? Juk šį įvaizdį derėtų pradėti kurti būtent nuo žmonių mąstysenos. Kita vertus, mūsų šalyje įžvelgiama unikalus „išvirkščias“ kultūros formavimas. Tai iliustruoja ir režisieriaus išsakyta mintis, jog „filmo sėkmė būtų akibrokštas Kultūros ministerijai, kurioje kultūros yra mažiausiai”.

Keista, kad E. Vėlyviui klijuojama skandalisto etiketė, o kino kritikai ir žurnalistai, „įsikandę“ tokius epitetus, kaip „provokuojantis, šokiruojantis, vulgarus“, bando sukrėsti neva dievobaimingų lietuvių sielas. Jeigu jau žaidžiame pagal tokias taisykles ir svaidomės „S“ ženklais, tai kodėl nei vieno nešokiruoja pusnuogės merginos kas antroje lietuviškoje laidoje, transliuojamoje toli gražu ne vėlyvais vakarais, dviprasmiškos reklamos, žurnalų viršeliai, „respublikinės reikšmės“ įvykiu paverčiamos krūtinių didinimo operacijos ir t.t.? Kita vertus, pačiam „Zero II“ nuo šių „muilo burbulų“ pūtimo tik geriau – kino salės pilnos, žiūrovai „žaibais“nesisvaido.

„Mes pamatysime ne veiksmo filmą, ne komediją, ne dramą, ne trilerį. Mes pamatysime detektyvinę muilo operą. Nes muilo opera yra tas žanras, kurį mes iš tiesų labai gerai išmanome Lietuvoj“, filmo konferencijoje teigė režisierius. Skamba tiesmukiškai, tačiau pasakymas yra pakankamai svarus, nes į konkretaus kino žanro rėmus filmas nesutelpa. Čia susipina komedija ir drama, kriminalas ir meilė, bei viską apjungiantis juodasis humoras ir keiksmažodžių lavinos. Filmas turi tradicinės muilo operos bruožų: daugybė persipynusių istorijų, tipizuoti charakteriai, neįtikėtini siužetiniai posūkiai ir savotiškas hepiendas.

Režisierius kūrybinio įkvėpimo akivaizdžiai semiasi ne tik iš Quentin Tarantino, bet ir iš Guy Richie: žiūrint „Zero II“, norom nenorom iškyla juostos „Rokenrola“ vaizdai, kur mafijos galvos, įsisukę į tragikomiškų įvykių virtinę, desperatiškai bando atnarplioti galus. Nors daugelis pastarojo filmo scenų yra itin žiaurios, jos pateikiamos, kaip juodojo humoro pavyzdžiai. Tokiu keliu ir eina E. Vėlyvis, o scena, kai Maksas apleisto pastato erdvėse sukaustytas grandinėmis laukia savo nuosprendžio – praktiškai identiška minėtąjai „Rokenroloje“. Kaip bebūtų, režisierius neslepia susižavėjimo garsiais kūrėjais, o ir mokymasis iš kino profesionalų duoda savotišką prieskonį lietuviškam kinematografui.

Vienas svarbiausių „Zero II“ kozirių – aktorių komanda. Čia matome tuos, kurie „vaidenasi“ lietuviškuose serialuose, šypsosi vesdami populiariausius renginius ir žvelgia iš žurnalų puslapių. Režisierius skrupulingai išdalino personažus aktoriams ir taikliai juos „suporavo“. Rodos, Ramūnas Rudokas gimė tam, kad visą gyvenimą vaidintų smulkų banditėlį. Ir, kad ir kaip lėkštai jo personažai atrodo lietuviškuose serialuose, taip populiariuose, tarp namų šeimininkių, būtent „Zero“ duete, R. Rudoko vaidmuo tampa įtikinamas, pasirinktas vietoje ir laiku. Šio ūmaus karštakošio partneris Silvestras (Kęstutis Jakštas) – visiška priešingybė (ramus, racionalus, turintis nepalaužiamas vidines nuostatas), tačiau kartu su Maksu jie sudaro sarkastišką, komišką duetą. Pagal opozicijų principą sudarytos visos personažų poros. Vienintelis, iš bendro konteksto iškrentantis tipažas – Makso žmona (Aušra Štukytė), kaip užsikirtusi plokštelė kartojanti „Man reikia naujų papų! Nupirk man papus!“ atrodo neįtikinamai, mat jos sukurtas įvaizdis labiau tiktų studijos valytojai, o ne šlovės siekiančiai aktorei, o ir didesnių apvalumų, jai vargu ar reikia.

Dar vienas akivaizdus „Zero II“ pliusas – vizualumas. Visa komanda, pradedant operatoriumi, baigiant grimuotojais padirbėjo iš peties. Vaizdai dinamiški, spalvingi, netikėti. Viskas čia atrodo tikra: lavonai, pjaustomi į gabalus, kraujas, smūgiai, šūviai, avarijos ir t.t. Kamera aprėpia reikšmingas detales, greitas filmo tempas ir taiklus garso takelis visiškai įtraukia žiūrovą. Nors juosta sudaryta iš mažų gabalėlių, pilnavertiškai funkcionuojančių, kaip trumpametražiai filmai, galiausiai viskas sudėliojama į savas vietas. Žinoma, akylesnis žiūrovas ras spragų siužeto vingiuose ir netgi montaže (kadrai kartais „šokinėja“ nelogiška tvarka, o mintis neužbaigiama), tačiau šie minusai nublanksta prieš įspūdį, kurį daro šis filmas. Čia nėra nei į istoriją įvedančių prologų, nei pompastiškų epilogų. „Zero II“ staigiai įtraukia, susuka galvą milžinišku tempu, detalių, dialogų ir spalvų gausa, o tada dar staigiau „išspjauna“ Jus lauk. Žiūrovas bent trumpam lieka užhipnotizuotas ir mąsto „ar bus trečiasis nulis?“

Nors keiksmažodžiai filme pilasi kaip iš gausybės rago ir galiausiai ausys taip apsipranta, kad rodos, viskas taip ir turi būti, juostos esmė tikrai ne juose.  Naiviai ir netgi juokingai atrodo kai kurių mūsų tautiečių nuostata „neisiu žiūrėti filmo, nes klausytis keiksmažodžių – žemas lygis”. Ar nevertėtų į šią poziciją pažvelgti atvirkščiai: ne filme, parodančiame mūsų lietuvišką realybę slypi vadinamasis „žemas lygis“, o mūsų visuomenėje, kurios stereotipiniai, miestuose ir miesteliuose išplitę, giliai įsišakniję „personažai”, nors gana tipizuotai, tačiau tiesiogiai atskleidžiami juostoje. Patys pagalvokime: ar buvo bent viena diena, kai mieste/kaime negirdėjote nei vieno „riebaus“, rusišką prigimtį turinčio žodelio? Nesvarbu kas jį taria – „komandomis” vaikščiojantys nepraustaburniai jaunuoliai, pavargęs mikroautobuso vairuotojas ar Jūs pats. Ne šventieji puodus lipdo ir toli gražu ne už visų kokybiškai ir gerai atliktų darbų slypi cenzūruotas procesas. Gatvės slengas tvirtai įsikibęs į mūsų tautos mentalitetą ir galima tik spėlioti, kaip jis keisis ateityje.

Jei E. Vėlyvis siekė kritiškai pažvelgti patiems į save – vargu ar pasisekė. Pasijuokti iš savęs gal ir mokame, tačiau keistis artimiausioje ateityje nežadame: po seanso iš kino salės „išplaukę“augaloti vyrukai kriokė „bl***, na*** afigienas filmas”, o pažvelgus į liūdnas greta stovėjusio teatro darbuotojo akis, rodės, kad tuo metu jis labiausiai troško neturėti klausos.

Nors, kaip daugelis žiūrovų pastebėjo, E. Vėlyviui iki Q. Tarantino – „toli, kaip iki Amerikos”, pats režisierius nepasibodėjo premjeros afterparty surengti sostinės klube „Tarantino”. Nesibaigianti kūrybinė ironija?

„Uždrausti vaisiai – visada saldžiausi“ – galėtų būti E. Vėlyvio vadovaujamo „nulių“ parado šūkis. Masės visada norės akimis paganyti į tai, ką ženklina „seksas, purvas, pinigai“, o kai šis nuodėmingas „saldainiukas“ supakuotas į juodojo humoro popierėlį – apetitas garantuotas.

Tekstas: Erica

Šaltinis: www.kulturpolis.lt

Fotografijos: Zero II archyvas

Jau kurį laiką galima pastebėti, kaip skubantys praeiviai stabteli prie Kauno centre esančio pastato, kurio languose eksponuojami menininkų darbai, mat nuo seno studentams pažįstamas VDU mažosios salės adresas S. Daukanto g. 28 šią žiemą įgijo naują amplua, pavadinimu „Menų centras“.

Nors oficialus centro atidarymas įvyks vasarį, naujose erdvėse dar gruodį pradėti organizuoti renginiai, diskusijos, parodos, norintieji kviečiami užsukti paskaityti knygų ir susipažinti su naujausiai kultūros bei meno leidiniais, išgerti kavos puodelį. Apie savo veiklą, vizijas ir ateities planus kalbiname „Menų centro“ iniciatorius – Gintarę Žitkevičiūtęir Aleksandrą Pasevin.

Kaip „Menų centras“ atsirado naujuose „namuose“?

Idėja išnaudoti erdvę, kurioje dabar kuriamės, atsirado „Kauno Bienalės“ metu. Mums tiesiog buvo pasiūlyta plėsti savo veiklą (iki tol veikėme VDU menų galerijoje „101“) ir persikelti į erdvesnes patalpas bei  kūrybiškai jas panaudoti. Tą mes ir darome. Galima sakyti, jog išbaigtos idėjos nėra – kaip ir mūsų tinklaraštis www.menoduobe.com atsiskleidžia save pamažu vis kisdamas ir tobulėdamas, taip bus ir su „Menų centru“. Daug kas priklausys nuo bendraminčių idėjų, patarimų. Nuolat laukiame skirtingų sričių menininkų, norinčių pristatyti kūrybą, surengti koncertą, teatro vakarą, diskusiją, paskaitą ar dar ką nors.

Kaunas – vienas didžiausių šalies miestų, tačiau vyraujančio „sostinės sindromo“ dėka, jo kultūrinis ir meninis gyvenimas neretai lieka „paraštėse“. Gal „Menų centras“ žada tapti „kelrode žvaigžde“ Kaune, kalbant apie šiuolaikinio meno populiarinimą?

Na taip pompastiškai nesiruošiame savęs vadinti, tačiau seniai norėjome prisidėti prie Kauno ir visos Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Tai, kad šiame mieste nieko panašaus iki šiol nebuvo iš tiesų stebino ir piktino vienu metu. Mūsų tikslas – „sugerti“ viską, ką siūlo Kaunas ir kiti miestai kultūros bei meno temomis ir pateikti tai tiek jaunam, tiek vyresniam, nevaržomam išankstinių nusistatymų, žmogui. Stengsimės kuo dažniau kviesti menininkus, meno kritikus pokalbiams ir pažindinsim su jų nuveiktais darbais. Sieksime bendradarbiauti su kūrėjais iš kitų miestų, dalyvausime tarptautiniuose projektuose. Vienas pagrindinių mūsų tikslų yra susijęs su edukacija: būsime vienintelė vieta Kaune, kur kiekvieną mėnesį galima rasti visus naujus meno leidinius lietuvių kalba, o už surinktas aukas, vaišinant karštais gėrimais, skaityklą nuolatos pildysime įdomiais užsienio leidiniais ir knygomis apie meną.

Pagal kokius kriterijus atrinkote pirmosios būsimojo „Menų centro“ parodos „Meno kūrinys lietuvių pasakų motyvais“ darbus? Kodėl pasirinkta būtent novatoriškų interpretacijų pagal Lietuvių pasakas tematika?

Projektą sumanė ir įvykdė VDA Grafikos katedros lektorė Marija Marcelionytė. Tiesiog mums labai pasisekė, jog likimas pačiu laiku suvedė su Marija. Siekėme, jog pirmoji paroda būtų įdomi ir mažiau menu besidominčiam žmogui, ir labiau nusimanančiam, todėl pastaroji yra spalvinga, apjungianti daugiau nei 50 menininkų kūrybą. Rasti kažką artimo ir įdomaus čia galėjo kiekvienas. Būtent to ir siekėme.

Kokios reakcijos sulaukėte po pirmosios parodos?

Atsiliepimų būtą įvairių, kaip ir visada, tačiau esame laimingi ir patenkinti. Dauguma žmonių negailėjo komplimentų ir palaikymo. Tiesa, iškart atsirado dvi nematomos žmonių „stovyklos“: vieniems netradicinė parodų erdvė sukėlė lengvą šoką, kitiems, priešingai, be galo patiko. Kaip bebūtų, tenka pripažinti, jog atvira galerija labiau traukia praeivio akį, nei tarp keturių baltų sienų „įkalinti“ meno kūriniai. Kai kurie menininkai čia užsukę tuoj pat išlaisvina vaizduotę ir su entuziazmu siūlo eksponuoti darbus. Labai džiaugiamės ir tuo, jog kūryba tapo prieinama tiesiog pro šalį keliaujantiems žmonėms: kadangi pastato fasadas stiklinis, parodos dalį, matomą iš lauko pusės sustoja apžiūrėti patys įvairiausi praeiviai. Mums tai labai svarbu, kadangi šiuo metu Lietuvoje itin jaučiama tendencija, jog paprastas, specialaus išsilavinimo neturintis pilietis, nesidomi menu ir retai lankosi parodose.

Vienu pirmųjų žingsnių, prieš įsikuriant „Menų centrui“, tapo akcija, kurios metu kvietėte padovanoti baldų, reikalingų naujoms erdvėms, prisidėti norinčiuosius. Ar sulaukėte pakankamai dėmesio?

Akcijos rezultatus buvo galima pastebėti pirmosios parodos atidaryme. Iš tiesų nesitikėjome tokio žmonių geranoriškumo. Per porą dienų išvažinėjome visą Kauną ir jo apylinkes. Vieni siūlė stalą, kiti kėdes, dar kiti paaukojo visą senų baldų kolekciją. Džiaugiamės kiekvienu gautu daiktu, nes tai puiki proga jį prikelti naujam gyvenimui, tuo pačiu paįvairinant „Menų centro“ aplinką. Ši akcija neturi galinės datos, nuolat laukiame naujų, senų, žmonėms nebereikalingų, baldų.

Šiuo metu centre organizuojate įžangines parodas, čia buvo galima pasitikti Šv. Kalėdas ir sutikti Naujuosius metus, lankytojai užsuka pavartyti/paskaityti knygų, žurnalų, išgerti kavos. Ko trūksta, kad būtų paskelbtas oficialus „Menų centro“ atidarymas?

Mūsų atveju oficialus atidarymas nereikš, jog viskas bus paruošta taip kaip įsivaizduojame ir iki galo. „Menų centras“ – gyva, besikeičianti erdvė, kurią kuria patys lankytojai, bendraminčiai. Labai vertiname bendruomenę – jos kūrimas buvo ir yra nuolatinis visų mūsų projektų tikslas. Vien tai, jog kas nors atėjęs pas mus atras savo seną vaikystės krėslą, ar kėdę suartina žmones. Norime, kad čia atėję lankytojai jaustų namų jaukumą ir bendrumą. To pasiekti neįmanoma taip greitai kaip norėtumėme, todėl viskas bręs po truputį, kol kiekvienas neš iš namų po dalelę savo jaukumo. Šiuo metu, atidarymo belaukiant,  bandome pripratinti miestiečius prie naujos erdvės, eksperimentuojame su darbo laiku, klausiame žmonių nuomonių, darome išvadas, rengiame bandomąsias diskusijas, kino peržiūras. Atidarymo metu norime pateikti nestandartinę šventę kultūringiems ir menu besidomintiems žmonėms, kurie dar nedrįsta pas mus užeiti arba nežino, kad mes egzistuojame. Iš tiesų jau sulaukiame nuolatinių lankytojų, kuriems atidarymas tebus vienas iš daugelio „Menų centro“ renginių. Atidarymo metu paskelbsime tikslų darbo grafiką ir artimiausius planus. Tada prasidės ir intensyvios informacijos sklaidos etapas, mat iki šiol informacija buvo pateikiama www.menoduobe.com tinklaraštyje, todėl ne visi žino, jog esame. Atidarymas planuojamas vasario 13-ąją (laikas dar tikslinamas).

Kokie žmonės dabar sudaro lankytojų daugumą? Kaip įsivaizduojate idealųjį „Meno centro“ lankytoją?

Dieną čia užsuka smalsus jaunimas, vakare – iš darbo grįžę vyresni miestiečiai. Karts nuo karto sulaukiame ir turistų, kurie beje labai stipriai palaiko mūsų idėją ir negaili komplimentų.
Idealus „Menų centro“ lankytojas – plačių pažiūrų žmogus, be išankstinių nusistatymų. Be abejo, tai žingeidi asmenybė, žinanti, jog čia galės lankytis nuolat atnaujinamoje skaitykloje, pristatančioje „šviežiausius“ Lietuvos ir užsienio kultūros, meno leidinius. Su kiekvienu atėjusiu stengiamės pabendrauti asmeniškai, todėl kviečiame ir mėgstančius padiskutuoti, ir pasidalinti patirtimi. Kūrybiškos asmenybės visada laukiamos su savo idėjomis ir darbais, menininkai gali siūlyti savo parodas, performansus ir viską ką tik sugalvoja. Nuo to ši erdvė tik tobulės.

Pagrindiniai „Menų centro“ iniciatoriai esate Jūs dviese. Ar įmanoma suspėti derinti šią veiklą, tinklaraščio www.menoduobe.com populiarinimą ir studijas?

Be abejo sunku, bet klausimas neturi reikšmės jeigu be viso to tai dar ir malonu. Būtent malonumas, kylantis iš to ką darėme jau porą metų be perstojo ir dabar mus skatina nenuleisti rankų ir galvoti apie naujus sumanymus, kurių mums tikrai netrūksta. Šiuo metu „Menų centre“ nuolatos „sukamės“ trise – be mūsų čia galite rasti ir atsidavusią padėjėją Aidą. Taip pat prisideda ir kiti žmonės, užsikrėtę mūsų idėja. Ateityje tikimės suburti išvien dirbančių savanorių grupę, kuri padėtų gyvuoti „Menų centrui“ ir apskritai visam Kauno bei kitų miestų kultūriniam gyvenimui.

Tekstas: Erika

Pirmoji fotografija: Uroboras

Fotografijos:  Emilija Briedytė

Šaltinis: Kultūrpolis

Gruodžio 4-ąją į sostinėje esančią „Ūkio banko teatro areną“ plūdo minios žmonių, troškusių išgirsti ir pamatyti pirmąjį ir kol kas vienintelį elektroninės muzikos orkestro „Silence Family“ pasirodymą.

Iš tiesų, proga vienoje scenoje išvysti tokius muzikos kūrėjus, kaip Jazzu, Leon Somov, Mario Basanov, Few Nolder ir Vidis, pasitaiko ne kasdien. Negana to, publika laukė pažinties su naujais „Silence Family“ nariais – Adomu ir Monika Liu. Tikslas, o gal daugiau pažadai „suorganizuoti geriausią lietuvišką metų koncertą“ aukštai iškėlė kartelę tiek rengėjams, kvietusiems skambiomis anonsų antraštėmis, tiek žiūrovams, su nekantrumu laukusiems penktadienio vakaro.

Afišose juodu ant balto buvo rašoma, jog renginio pradžia – 20 valandą, tad punktualūs muzikos mylėtojai iš anksto tvarkingai rikiavosi eilėse prie arenos įėjimo. Būtent čia prasidėjo organizatorių parengtos „atrakcijos“: gerą pusvalandį žmonių „jūroje“ pralaukę melomanai dar kiek laiko galėjo pasistumdyti fojė ir koridoriuose, o visų džiaugsmui pagaliau įleisti į koncerto erdves ir suskubę atrasti „geriausią stovimą vietą“ arenoje, buvo apdovanoti dar vienu prizu – ilgu laukimu. Na, bet lietuviai pasirodo gali būti labai kantrūs ir besišypsodami, truputį patrypčiodami nuo salėje tvyrančio šalčio, optimistiškai sulaukti koncerto pradžios.

Tiesą sakant, džiaugiausi, jog neturiu VIP‘inio bilieto, mat visi „labai svarbių asmenų“ staliukai paskendo žmonių minioje, tad vargu ar ten sėdint buvo galima kažką įžiūrėti, o dar prieš renginį, pro laukiančiuosius prasibrovusi mergina paklausė, kur yra VIP įėjimas ir buvo nuraminta malonaus apsaugos darbuotojo, pasiūliusio laukti eilėje su visais, mat toks įėjimas neegzistuoja.

Taigi, renginys prasidėjo valanda vėliau ir tikriausiai nuo visus išvarginusio laukimo nukentėjo koncerto pradžia: ištęstų muzikinių kompozicijų klausytis gana sudėtinga, o ir šokti pagal jas nelabai išeitų, tačiau publika pamažu atgijo. Scenoje, prie iš toli švytinčių „Apple“ kompiuterių pasirodė Few Nolder. Įsibėgėjant muzikinėm improvizacijoms prisijungė Leon Somov, Vidis ir Mario Basanov, grodami tai po vieną, tai poromis, tačiau viską apjungdami į darnią, nenutrūkstančią garsų kompoziciją. Elektroninį skambesį papildė scenos šonuose įsikūrę muzikantų orkestrai, pritariantys pačiais įvairiausiais muzikos instrumentais, pradedant būgnais, baigiant kanklėmis ir fleita.

Klausytojai galėjo ir girdėti ir matyti žadėtuosius netradicinius instrumentuotės junginius, tačiau garsais improvizuojantys DJ turbūt užmiršo, jog kurti atmosferą padeda ne tik muzika, bet ir kūno plastika: Mario Basanov ir Vidis stovėjo prie pultų tarsi prikalti, o jiems antrinantys orkestro muzikantai rodės tuoj užmigs! Few Nolder stengėsi išlikti santūrus, o vienintelis Leon Somov atsidavė muzikai ir ritmingai judėjo į taktą, kartkartėmis nusišypsodamas. Kadangi scena ir žiūrovai yra pastatomi „face to face“, natūralu jog žvilgsnis fokusuojamas į atlikėjus, bet pastarieji matyt apie tai nepagalvojo.

Vakaro atradimu galima vadinti „Silence Family“ naujokus – Adomą ir Moniką Liu. Pastarieji stebino ne tik išskirtiniais balso tembrais, bet ir puikiais aktoriniais sugebėjimais bei įspūdingais kostiumais. Iš Belgijos atvykusio Adomo balsą lietuviai jau yra girdėję Pieno lazerių ir Dublicate kūriniuose. Šįkart vokalistas pristatė įspūdingas solo improvizacijas ir pademonstravo įgūdžius, įgytus muzikos ir teatro akademijoje. Įstabaus balso savininkės Monikos Liu talentas įvertintas tiek mūsų šalyje, tiek už Atlanto, o penktadienio vakarą tuo galėjo įsitikinti ir „Silence Family“ klausytojai. Atlikėja, kaip ir jos kolega pristatė savo solo improvizacijas. Tiesą sakant, Adomo ir Monikos Liu duetas puikia derėjo tarpusavyje kalbant ir apie garsą ir apie vaizdą.

Renginio kulminacija tapo atlikėjos Jazzu pasirodymas. Pagaliau buvo išgirsti ilgą laiką žadamo solinio albumo fragmentai. Būgnais, bosine gitara, perkusija bei klavišais grojantys muzikantai pritarė naujoms Jazzu kompozicijoms: „Oukie Doukie“, „Master Blaster“, „Give Me The Reason“ ir „It’s My Time“. Klausytojų (ypač merginų) džiaugsmui buvo sudainuoti ir tradiciniais tapę „Butterfly“ bei „Muzika Tu“.

Atlikėja atrodė pribloškiančiai – keičiantis kūriniams keitėsi ir Justės apranga: ugnies raudonio, žemę siekiantį sijoną su įspūdingu šleifu keitė varno plunksnų suknelę primenantis apdaras, o provokuojančius juodos odos drabužius – mėlynai žėrinti kokteilinė suknelė. Jazzu akivaizdžiai mėgavosi besikeičiančiu savo įvaizdžiu ir koketavo su žiūrovais dainuodama atsistojus, atsisėdus ir net atsigulus. O minia šėlo, atkartodama puikiai žinomas dainas ir šokdama pagal pirmą kartą girdimas melodijas (naujausiam atlikėjų komandos darbui „Revolution“ abejingų neliko).

„Silence Family“ koncertas išsiskyrė aiškiai apibrėžtu scenarijumi: rami, pamažu elektroninėmis house ir techno improvizacijomis bei orkestro instrumentuote įtraukianti pradžia, naujų atlikėjų pristatymas, kulminacija tapęs Jazzu pasirodymas ir vėl nuraminantys, koncertą užbaigiantys DJ kvarteto kūriniai.

Viso koncerto metu už atlikėjų nugarų keitėsi projekcijų vaizdai. Pastarieji nepasižymėjo nei sudėtingumu, nei įspūdingumu, tačiau buvo labai informatyvūs (grojant kiekvienam atlikėjui, fone švietė jų vardai). Kita vertus minimalistinės projekcijos tapo neperkrautu fonu ir atsvara ultra novatoriškiems muzikantų apdarams.

Nors po muzikinio „tornado“ arenos grindys buvo nusėtos plastikinės taros „girliandomis“ (horizonte nebuvo matyti nei vienos šiukšliadėžės), o kai kurie žiūrovai sunkiai orientavosi erdvėje, skirstytis niekas nenorėjo. Jeigu čia pat būtų įvykęs masinis „after party“, vargu ar kas būtų palikęs areną iki paryčių.

Nekreipiant dėmesio į organizacinius nesklandumus, stebint nenorom į namus keliaujančius žmones rodės, jog gerbėjų „Silence Family“ niekada nestokos. Akivaizdu, jog muzikos padangėje klausytojai vertina talentą, kokybę ir išskirtinumą.

Tekstas publikuojamas: www.ore.lt

Lapkričio 19-osios vakarą ta pati sterili ir minimalistinė „BLC“ erdvė atgijo naujai – tarsi švarus popieriaus lapas, laukiantis dar nematytų kūrėjo prisilietimų ir spalvų.

Didžiulio žiūrovų susidomėjimo sulaukusio pasirodymo „kaltininkai“ pateisino, o gal net pranoko lūkesčius.Ant baltų erdvės sienų, kaip ir atidarymo metu „apsigyveno“ spalvotos projekcijos, tarnaujančios, kaip mistiškas fonas „Auros“ šokėjų duetui – Raimondai Gudinavičiūtei ir Mantui Stabačinskui. Šokio projektas pavadintas „Taip“ vardu atvedė žiūrovus į kūno plastika, muzika ir daugiaprasmiška jausmų išraiška kuriamą istoriją. Skambant gyvos violončelės intarpams, atliekamiems Snieguolės Mikalauskienės, ir besikeičiant projekcijų vaizdams, šokėjai kūrė minimalistinį spektaklį, kurio siužetas galėjo būti perskaitytas individualia, kiekvieno žiūrovo sąmonės kalba. Ši kūno plastika pasakojama meilės istorija kartu yra ir praeities aidų interpretacija ir ateities vizija, ir vidinio grožio apraiškų išaukštinimas.

Kaip sako patys „Taip“ projekto kūrėjai: “tai judesį, vaizdą ir garsą apjungianti individo savirefleksija, skatinanti ieškoti vidinių slėpinių: grožio, džiaugsmo, kūrybiškumo, meilės sau ir kitam“. Nežinia, ar savus atsakymus rado pasirodymo žiūrovai, tačiau vargu ar kuris suabejojo šokėjų profesionalumu. Nuolatinis kontaktas, nenutrūkstama skirtingų dermių jungtis, paprastumas ir lengvai įžvelgiamas fizinis menininkų kūnų nuovargis kūrė įtaigumo ir įsimintinumo aurą. „Taip“ pasirodymas – vienas iš tų, kuriuos gali stebėti ir analizuoti daugybę kartų, atrandant vis naujus užkoduotų minčių slėpinius.

Erika Vyšniauskaitė

www.kulturpolis.lt

Migloko – nebe naujokė, bet vis dar per mažai pažįstama.

Sėkmingo jos pasirodymo Ore grotuvo tope inspiruoti (“Katinas katinėlis” ten – pirmoje vietoje) kalbiname šią dainininkę standartiniais klausimais, į juos gaudami nestandartinius atsakymus.