Erica & the pictures » menai

„Menų centras“ Kaune: jaunatviškas entuziazmas ir kryptinga iniciatyva

erica — Thu, 21 Jan 2010 13:19:08 +0000

Jau kurį laiką galima pastebėti, kaip skubantys praeiviai stabteli prie Kauno centre esančio pastato, kurio languose eksponuojami menininkų darbai, mat nuo seno studentams pažįstamas VDU mažosios salės adresas S. Daukanto g. 28 šią žiemą įgijo naują amplua, pavadinimu „Menų centras“.

Nors oficialus centro atidarymas įvyks vasarį, naujose erdvėse dar gruodį pradėti organizuoti renginiai, diskusijos, parodos, norintieji kviečiami užsukti paskaityti knygų ir susipažinti su naujausiai kultūros bei meno leidiniais, išgerti kavos puodelį. Apie savo veiklą, vizijas ir ateities planus kalbiname „Menų centro“ iniciatorius – Gintarę Žitkevičiūtęir Aleksandrą Pasevin.

Kaip „Menų centras“ atsirado naujuose „namuose“?

Idėja išnaudoti erdvę, kurioje dabar kuriamės, atsirado „Kauno Bienalės“ metu. Mums tiesiog buvo pasiūlyta plėsti savo veiklą (iki tol veikėme VDU menų galerijoje „101“) ir persikelti į erdvesnes patalpas bei kūrybiškai jas panaudoti. Tą mes ir darome. Galima sakyti, jog išbaigtos idėjos nėra – kaip ir mūsų tinklaraštis www.menoduobe.com atsiskleidžia save pamažu vis kisdamas ir tobulėdamas, taip bus ir su „Menų centru“. Daug kas priklausys nuo bendraminčių idėjų, patarimų. Nuolat laukiame skirtingų sričių menininkų, norinčių pristatyti kūrybą, surengti koncertą, teatro vakarą, diskusiją, paskaitą ar dar ką nors.

Kaunas – vienas didžiausių šalies miestų, tačiau vyraujančio „sostinės sindromo“ dėka, jo kultūrinis ir meninis gyvenimas neretai lieka „paraštėse“. Gal „Menų centras“ žada tapti „kelrode žvaigžde“ Kaune, kalbant apie šiuolaikinio meno populiarinimą?

Na taip pompastiškai nesiruošiame savęs vadinti, tačiau seniai norėjome prisidėti prie Kauno ir visos Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Tai, kad šiame mieste nieko panašaus iki šiol nebuvo iš tiesų stebino ir piktino vienu metu. Mūsų tikslas – „sugerti“ viską, ką siūlo Kaunas ir kiti miestai kultūros bei meno temomis ir pateikti tai tiek jaunam, tiek vyresniam, nevaržomam išankstinių nusistatymų, žmogui. Stengsimės kuo dažniau kviesti menininkus, meno kritikus pokalbiams ir pažindinsim su jų nuveiktais darbais. Sieksime bendradarbiauti su kūrėjais iš kitų miestų, dalyvausime tarptautiniuose projektuose. Vienas pagrindinių mūsų tikslų yra susijęs su edukacija: būsime vienintelė vieta Kaune, kur kiekvieną mėnesį galima rasti visus naujus meno leidinius lietuvių kalba, o už surinktas aukas, vaišinant karštais gėrimais, skaityklą nuolatos pildysime įdomiais užsienio leidiniais ir knygomis apie meną.

Pagal kokius kriterijus atrinkote pirmosios būsimojo „Menų centro“ parodos „Meno kūrinys lietuvių pasakų motyvais“ darbus? Kodėl pasirinkta būtent novatoriškų interpretacijų pagal Lietuvių pasakas tematika?

Projektą sumanė ir įvykdė VDA Grafikos katedros lektorė Marija Marcelionytė. Tiesiog mums labai pasisekė, jog likimas pačiu laiku suvedė su Marija. Siekėme, jog pirmoji paroda būtų įdomi ir mažiau menu besidominčiam žmogui, ir labiau nusimanančiam, todėl pastaroji yra spalvinga, apjungianti daugiau nei 50 menininkų kūrybą. Rasti kažką artimo ir įdomaus čia galėjo kiekvienas. Būtent to ir siekėme.

Kokios reakcijos sulaukėte po pirmosios parodos?

Atsiliepimų būtą įvairių, kaip ir visada, tačiau esame laimingi ir patenkinti. Dauguma žmonių negailėjo komplimentų ir palaikymo. Tiesa, iškart atsirado dvi nematomos žmonių „stovyklos“: vieniems netradicinė parodų erdvė sukėlė lengvą šoką, kitiems, priešingai, be galo patiko. Kaip bebūtų, tenka pripažinti, jog atvira galerija labiau traukia praeivio akį, nei tarp keturių baltų sienų „įkalinti“ meno kūriniai. Kai kurie menininkai čia užsukę tuoj pat išlaisvina vaizduotę ir su entuziazmu siūlo eksponuoti darbus. Labai džiaugiamės ir tuo, jog kūryba tapo prieinama tiesiog pro šalį keliaujantiems žmonėms: kadangi pastato fasadas stiklinis, parodos dalį, matomą iš lauko pusės sustoja apžiūrėti patys įvairiausi praeiviai. Mums tai labai svarbu, kadangi šiuo metu Lietuvoje itin jaučiama tendencija, jog paprastas, specialaus išsilavinimo neturintis pilietis, nesidomi menu ir retai lankosi parodose.

Vienu pirmųjų žingsnių, prieš įsikuriant „Menų centrui“, tapo akcija, kurios metu kvietėte padovanoti baldų, reikalingų naujoms erdvėms, prisidėti norinčiuosius. Ar sulaukėte pakankamai dėmesio?

Akcijos rezultatus buvo galima pastebėti pirmosios parodos atidaryme. Iš tiesų nesitikėjome tokio žmonių geranoriškumo. Per porą dienų išvažinėjome visą Kauną ir jo apylinkes. Vieni siūlė stalą, kiti kėdes, dar kiti paaukojo visą senų baldų kolekciją. Džiaugiamės kiekvienu gautu daiktu, nes tai puiki proga jį prikelti naujam gyvenimui, tuo pačiu paįvairinant „Menų centro“ aplinką. Ši akcija neturi galinės datos, nuolat laukiame naujų, senų, žmonėms nebereikalingų, baldų.

Šiuo metu centre organizuojate įžangines parodas, čia buvo galima pasitikti Šv. Kalėdas ir sutikti Naujuosius metus, lankytojai užsuka pavartyti/paskaityti knygų, žurnalų, išgerti kavos. Ko trūksta, kad būtų paskelbtas oficialus „Menų centro“ atidarymas?

Mūsų atveju oficialus atidarymas nereikš, jog viskas bus paruošta taip kaip įsivaizduojame ir iki galo. „Menų centras“ – gyva, besikeičianti erdvė, kurią kuria patys lankytojai, bendraminčiai. Labai vertiname bendruomenę – jos kūrimas buvo ir yra nuolatinis visų mūsų projektų tikslas. Vien tai, jog kas nors atėjęs pas mus atras savo seną vaikystės krėslą, ar kėdę suartina žmones. Norime, kad čia atėję lankytojai jaustų namų jaukumą ir bendrumą. To pasiekti neįmanoma taip greitai kaip norėtumėme, todėl viskas bręs po truputį, kol kiekvienas neš iš namų po dalelę savo jaukumo. Šiuo metu, atidarymo belaukiant, bandome pripratinti miestiečius prie naujos erdvės, eksperimentuojame su darbo laiku, klausiame žmonių nuomonių, darome išvadas, rengiame bandomąsias diskusijas, kino peržiūras. Atidarymo metu norime pateikti nestandartinę šventę kultūringiems ir menu besidomintiems žmonėms, kurie dar nedrįsta pas mus užeiti arba nežino, kad mes egzistuojame. Iš tiesų jau sulaukiame nuolatinių lankytojų, kuriems atidarymas tebus vienas iš daugelio „Menų centro“ renginių. Atidarymo metu paskelbsime tikslų darbo grafiką ir artimiausius planus. Tada prasidės ir intensyvios informacijos sklaidos etapas, mat iki šiol informacija buvo pateikiama www.menoduobe.com tinklaraštyje, todėl ne visi žino, jog esame. Atidarymas planuojamas vasario 13-ąją (laikas dar tikslinamas).

Kokie žmonės dabar sudaro lankytojų daugumą? Kaip įsivaizduojate idealųjį „Meno centro“ lankytoją?

Dieną čia užsuka smalsus jaunimas, vakare – iš darbo grįžę vyresni miestiečiai. Karts nuo karto sulaukiame ir turistų, kurie beje labai stipriai palaiko mūsų idėją ir negaili komplimentų.
Idealus „Menų centro“ lankytojas – plačių pažiūrų žmogus, be išankstinių nusistatymų. Be abejo, tai žingeidi asmenybė, žinanti, jog čia galės lankytis nuolat atnaujinamoje skaitykloje, pristatančioje „šviežiausius“ Lietuvos ir užsienio kultūros, meno leidinius. Su kiekvienu atėjusiu stengiamės pabendrauti asmeniškai, todėl kviečiame ir mėgstančius padiskutuoti, ir pasidalinti patirtimi. Kūrybiškos asmenybės visada laukiamos su savo idėjomis ir darbais, menininkai gali siūlyti savo parodas, performansus ir viską ką tik sugalvoja. Nuo to ši erdvė tik tobulės.

Pagrindiniai „Menų centro“ iniciatoriai esate Jūs dviese. Ar įmanoma suspėti derinti šią veiklą, tinklaraščio www.menoduobe.com populiarinimą ir studijas?

Be abejo sunku, bet klausimas neturi reikšmės jeigu be viso to tai dar ir malonu. Būtent malonumas, kylantis iš to ką darėme jau porą metų be perstojo ir dabar mus skatina nenuleisti rankų ir galvoti apie naujus sumanymus, kurių mums tikrai netrūksta. Šiuo metu „Menų centre“ nuolatos „sukamės“ trise – be mūsų čia galite rasti ir atsidavusią padėjėją Aidą. Taip pat prisideda ir kiti žmonės, užsikrėtę mūsų idėja. Ateityje tikimės suburti išvien dirbančių savanorių grupę, kuri padėtų gyvuoti „Menų centrui“ ir apskritai visam Kauno bei kitų miestų kultūriniam gyvenimui.

Tekstas: Erika

Pirmoji fotografija: Uroboras

Fotografijos: Emilija Briedytė

Šaltinis: Kultūrpolis

Jaunosios kartos iliustratorius Augustinas

erica — Mon, 30 Nov 2009 09:09:00 +0000

Nuolat besišypsantis ir niekad iš rankų nepaleidžiantis savo užrašų knygelės, pripildytos šimtais eskizų – toks yra 19-metis KTU antrakursis Augustinas Bacvinka.

Su juo gali kalbėtis apie viską, pradedant į vaikiškų pasakų pasaulį nukeliančiais autoriaus piešiniais, baigiant šokiais, sportu ir autobusų kontrolieriais. Rodos, jis – tikras stereotipų laužytojas: kadaise laimėdavęs taures, kaip bėgimo varžybų nugalėtojas, dabar vaikinas pasiekimų lentelėje gali žymėtis savo, kaip iliustratoriaus laimėjimus: dviejų knygų vaikams viršeliai ir autoriniais darbais išmarginti puslapiai, atvirukų serija populiariame knygynų tinkle ir teigiami kūrėjų įvertinimai internetinėje „Deviantart“ erdvėje.

Piešiantį vaikiną sutiksi ne kasdien. Kodėl užsiimi būtent šia veikla?

Rimčiau piešti pradėjau prieš tris metus. Vieną dieną ėmiau ir pagalvojau, jog galiu pavaizduoti tai, ką iš tikrųjų noriu. Tiesą sakant, pirmiausiai įsigijau planšetę o tik tada pabandžiau kažką sukurti, šypsosi Augustinas. Buvau užsidegęs lankyti dailės mokyklą, tačiau entuziazmas tetruko mėnesį. Mokykloje užsiiminėjau skaitmeninio dizaino kūrimu. Tikiuosi ateityje pavyks suderinti šią sritį su informatikos studijose įgytomis žiniomis. Norėčiau sukurti kompiuterinį žaidimą. Apie tai jau svarstome su draugais. Žinoma, mano užduotis būtų piešti!

Kodėl renkiesi tokią piešinių stilistiką? Pastelinės, prislopintos spalvos, vaikiški, kartais net mergaitiški personažai, fantastiniai, mistifikuoti siužetai kalba apie apie Tavo paties charakterį?

Viena vertus, šviesias spalvas žymiai lengviau suderinti, nei ryškiaspalvius tonus. Kita vertus – man tiesiog nepatinka ryškios spalvos. Mano net kambario sienos šviesiai geltonos! Toks darbų stilius, kokį pateikiu dabar – labiau parodinis, reprezentacinis. Savo eskizų knygelėse turiu labai įvairių bandymų. Prijaučiu mokslinei fantastikai, todėl tai atsispindi piešiniuose. Labai mėgstu fantazuot, pasakot įvairias istorijas, bandau realybėje atrasti kažkokio magiškumo, kuris atsiranda ir kuriant. Gyvenime, priešingai nei kūryboje, mėgstu ekstremalias situacijas – pvz.: rytais bėgioju aklinoje tamsoje.

Esi jau dviejų knygų vaikams dailininkas (D. Balčiūnaitės „Debesų karalius“ (2008) ir Č. Navakausko „Vėtrungė šen, vėtrungė ten“(2009)). Kaip pavyko tapti šių iliustracijų autoriumi?

Pirmąjį pasiūlymą gavau atsitiktinai. Mokykloje visi žinojo, jog sportuoju, o vėliau – jog užsiimu ir piešimu. Informacija, sklindnti iš lūpų į lūpas kartais veikia labai greitai. Manęs tiesiog paprašė iliustruoti vaikiškų dainelių knygą. Kaip galėjau nesutikti? Tuo metu vien ši galimybė atrodė didelis pasiekimas. Darbą atlikau nemokamai, nes vien knygos išleidimas autoriui Lietuvoje yra brangus malonumas, o metas, kada investicijos atsipirks gali ir neateiti…

Antrosios knygos iliustravimo procesas vyko jau šiek tiek kitaip. Mačiau, jog prabėgo metai laiko, o aš – gal dėl tingėjimo, gal dėl 12 klasės – nenupiešiau nieko ypatingo. Reikėjo kažkaip susiimti. Po ne itin sėkmingų bandymų keliose leidyklose, pasisiūlliau bendradarbiauti su „Šviesa“. Gavau knygos tekstą ir laisvę kurti iliustracijas taip, kaip jas įsivaizduoju. Svarbiausia darbo užduotis – piešiniai turi atspindėti tai, apie ką rašoma. Leidėjams patiko. Knygą galite rasti knygynuose.

Papasakok apie savo darbų techniką. Kaip vyksta procesas?

Pirmiausiai idėja gimsta galvoje: neaiškūs vaizdiniai, būsimo piešinio kontūrai. Tarkim klausant muzikos, idėją gali nulemti tiesiog dainos tempas. Klausant greitos muzikos norisi nupiešti judesį, veiksmą. Viskas priklauso nuo nuotaikos, tačiau bet kuriuo atveju, pirmas veiksmas kurį padarau – čiumpu savo užrašų knygutę, visada esančią šalia ir ekspromtu nusipiešiu eskizą, kad gimusi mintis neišsitrintų iš atminties. Kitas žingsnis – piešinio spalvinimas. Turiu keletą darbų pieštų akvarele ir guašu, tačiau didžioji dalis eskizų spalvinami kompiuteriu, planšetės pagalba. Čia tikriausiai kalta mano tinginystė: teptukai, akrilas ir bet kurios kitos priemonės reikalauja tvarkos ir priežiūros, o sėdėdamas prie kompiuterio – neišsitepsi, juokiasi Augustinas. Žinoma, kantrybės ir pastangų reikia abiem atvejais.

Studijuoji informatiką, o laisvalaikiu pieši. Tai kol kas tik hobis?

Ne, ne. Viskas yra atvirkščiai. Informatika yra mano hobis, o piešimas – darbas!

Vadinasi piešdamas uždirbi pinigus?

Taip, būtent. Pardavinėju autorinius atvirukus „Humanito“ knygyne. Tik mano vardo ir pavardės ant jų nerasite. Juokaudamas Augustinas sako, jog jam šlovės visai nereikia, tačiau pakamantinėtas prisipažįsta: atspausti dvipusį atviruką kainuoja dvigubai daugiau nei vienpusį. Štai ir visa finansinė matematika! Šiuo metu kaip tik galvoju apie savo ženklo kūrimą, kuriuo bus žymimi atvirukai. Taip, kaip Santa Klausas turi savo antspaudą ir juo ženklina laiškus, taip ir aš turėsiu savąjį.
Knygų iliustravimas – sudėtingesnis darbas. Jis yra apmokamas, tačiau piešimas – ne statybos. Čia negali dirbti, kaip robotas ir gauti nuolatinį užmokestį. Juk reikia įkvėpimo, nuotaikos.

Tiesiog nueini į knygyną, pasiūlai savo kurtus atvirukus ir gauni bendradarbiavimo sutartį? Nejau viskas taip paprasta?

Viskas dar papraščiau, juokiasi pašnekovas. Pradžių pradžia tapo prieš porą metų vykusi Valentino dienos šventė mokykloje. Ta proga nupiešiau atviruką, o nuėjęs atsispausdinti kažkodėl pasidariau ne vieną, o šešias kopijas. Keletą iš jų padovanojau mergaitėms, o po valandos gavau pirmąjį „užsakymą“, mat kažkas užsinorėjo nusipirkti kopiją už vieną litą. Kadangi turiu gerus draugus, besirūpinančius mano kūrybos sklaida, jau rytojaus dieną išgirdau apie sumanytą „verslo planą“. Pasirodo jie nepatingėjo nukeliauti iki knygyno su mano atvirukais ir išdrįso pasiūlyti knygyno darbuotojams užsiimti šių paveikslėlių prekyba. Beliko atspausti 100 kopijų ir po trijų dienų atvirukai jau stovėjo knygyno lentynose! Žinoma, apie jokį apčiuopiamą pelną čia ir kalbėti negalima, tačiau pats faktas labai malonus.

Kas palaiko nuolatinę kūrybinę energiją ir įkvėpimą?

Gyvenimas socialiuose tinkluose, šiuo atveju Deviantart‘e duoda labai daug. Čia galiu bendrauti su patyrusiais iliustratoriais iš tolimiausių pasaulio vietų. Kad ir su Lietuvos kino teatruose pasirodysiančio filmo „Alisa stebuklų šalyje“ dailininku, kuris man, nepažįstamam žmogui, pasakoja, kaip bendravo su Johnny Depp‘u, matė darbą filmavimo aikštelėje. Tai yra nuostabu. Nuolat vaikštau į parodas, lankausi renginiuose – tai prisideda prie idėjų formavimo. Žiūrėdamas į kitų darbus, stengiuosi neatkartoti to, kas jau buvo vaizduota, o kurti taip, kaip dar niekas nėra daręs. Domiuosi naujomis temomis, kino ir žurnalų apipavidalinimu, nuolat stebiu, ką siūlo Lietuvos ir užsienio iliustratoriai. Man ši sritis be galo įdomi!

Daugiau Augustino darbų galite pamatyti čia:
Augustinas (winiP)

Tekstas publikuojamas: www.ore.lt

Autorė: Erika Vyšniauskaitė

Ernesta Vala. Apie iliustracijų pasaulį, reklamos užkulisius ir menų sintezę

erica — Fri, 16 Oct 2009 07:25:00 +0000

Neapsiverčia liežuvis tiesiog pasakyti: VDA ketvirtojo kurso bendrojo dizaino studentė, dirbanti reklamos srityje. Viskas yra kur kas sudėtingiau: pradedant fantasmagoriškų iliustracijų kūrimu, baigiant idėja apie interjero dizaino ir grafikos sintezę. Viso to autorė – vilnietė Ernesta Valantiejūtė, paprastumo dėlei, sutrumpinusi savo pavardę iki Ernesta Vala. Kaip dažniausiai nutinka šiame technologijų amžiuje, sužavėta autorės darbų, susipažinau ir su pačia interviu heroje.

Puikių rezultatų neretai tenka siekti metų metus, o Tavo kūrybos vaisiai jau dabar vertinami, kaip profesionalūs ir atitinkantys aukštos kokybės reikalavimus. Kada žengei pirmuosius kūrybos žingsnius?

Gal kai pradėjau vaikščioti ir į rankas pakliuvo rašiklis…? Piešti man patiko visada, tačiau vargu ar buvo kilusi mintis, jog kada nors šis užsiėmimas taps profesija. Kalbant apie kompiuterinės grafikos darbus, rimtesni bandymai prasidėjo prieš porą metų. Viena įmonė paprašė sukurti keletą virtualių desktop‘ų, tačiau nenurodė, kaip turėtų atrodyti rezultatas. Tiesą sakant, bet kokia laisvė gadina žmones, o kūrybinė – turbūt labiausiai: kai gali kurti, ką nori, gali gimti tai, kas patiks tau pačiam ir už ko užsikabinsi žymiai smarkiau nei galėjai įsivaizduoti. Šiuo atveju, iliustracijos – idėjų, emocijų ir minčių vizualizavimas, jų transformavimas taip, kaip tau atrodo gražu ir teisinga – man patiko labiau nei bet kokie anksčiau kurti darbai. Man tiesiog pasisekė – mėnuo laisvės kurti taip, kaip matau, leido pradėti visiškai naują gyvenimo etapą. Juk žmogui svarbu jausti, kad tai, ką jis daro, yra iš tikrųjų jo ir skirta jam. O jeigu tas rezultatas dar ir įvertinamas – gauname idealų piešinį, praktiškai absoliučios laimės formulę…

Sakote „puikūs rezultatai”? Galėčiau ginčytis jau vien dėl pačios sąvokos. Kiekvienas vertinimas yra subjektyvus. Be abejo, man džiugu, jog viešumoje pasirodę darbai patinka daugeliui, tačiau žvelgiant iš kitos pusės – dabar pastebiu ankstesniuose savo kūriniuose padarytas klaidas, nors jų tikrai nepamatys kiti. Perfekcionizmas, savikritika, noras padaryti viską nepriekaištingai ir išbaigtai, kad nebūtų įmanoma nei pridėti, nei atimti (net mažiausios detalės ar šešėlio) – būtent tai yra neatskiriama profesionalumo dalis. Galima išmesti viešumon pusgaminį, bet netgi tuo atveju, kai jis atrodys geriau nei daugelis kitų užbaigtų darbų, net jei bus išliaupsintas kritikų – tai tebus pusgaminis. Autorius visada žino, kiek jo darbe yra įdėta savęs ir kiek palikta. Galutinis įvertinimas ir komercinė sėkmė dažniausiai tėra atsitiktinumas: nupiešei – pamatė – patiko – įvertino – nupirko… Piešdamas ar kurdamas niekada nežinai, ar tai kam nors patiks, ar pastebės… Loterija.

Tau aktualiausia – skaitmeninė grafika ir baldų dizainas? Esi minėjusi, jog ateityje norėtum sujungti šias kardinaliai skirtingas sritis. Papasakok plačiau.

Nenorėčiau taip griežtai apsiriboti. Mane domina daug kas – fotografija, tapyba, istorija, animacija ir begalė kitų sričių. Grafika ir baldai tiesiog yra tai, kas susiję su dabartine mano veikla, o šių darbų rezultatus gali pamatyti visi. Kalbant apie baldų ir grafiškumo sintezę, tikrai taip – aš bandau jungti grafinio dizaino iliustratyvumą su baldų dizaino formomis, kurti baldus, kurie būtų ne tik funkcionalūs. Jie neturėtų susilieti su patalpa, o atvirkščiai – tapti vienu iš akcentų, gal net pagrindiniu. Grafika – dvimatė, ją gali tik stebėti, liesdamas jauti plokštumą, o tai riboja. Tuo tarpu kurdamas baldus, dirbi su trimačiais objektais, formas gali ne tik matyti, stebėti, bet ir liesti, pajusti paviršiaus faktūriškumą. Tokiu būdu, dvimatiškumas gali įgauti papildomas kokybės reikšmes – glotnumą ar šiurkštumą, šilumą ar vėsą… Vizualinė objekto perspektyva išsiplečia už popieriaus lapo ribų.

Naujas 3D kokybes derinant su dvimačio pasaulio savybėmis – formomis ir spalvomis – galima konstruoti kitokius, kartais labai neįprastus realybės variantus. Be abejo, tai daugiau proto ir vaizduotės žaidimai, kurių rezultatu gali būti pvz.: „degantis ledo stalas” ar „akinanti tamsa, sklindanti iš spintos”. Tai objektai, visiškai neturintys utilitarinės paskirties, tačiau jų konstravimas padeda atsipalaiduoti, praplėsti įprastas ribas. Naujausi mano kurti baldai, eksponuoti šių metų dizaino konkurse „Neformate”, yra artėjimas link formos ir iliustratyvumo jungties idėjos įgyvendinimo. Jei ateityje teks dirbti baldų dizaino srityje, manau tolimesnis kelias bus būtent toks.

Žvelgiant į Tavo darbus, nesunku pastebėti, jog žaviesi kontrastais. Rodos, priešingybes jungti visai nesudėtinga: ryškiaspalvis koloritas dera su pasteline spalvų gama, grakščios detalės – su bauginančiais, paslaptingais siluetais, o tikrovė su įsivaizduojamais pasauliais… Šie deriniai – atsitiktinumas ar iš anksto apgalvotas procesas?

Kontrastai… Tai daugiau įsivaizduojami dalykai ir man labai pasisekė, kad grafikos priemonių pagalba juos perteikti ir paversti suprantamais kitiems, yra gana nesudėtinga. Juoda – balta, groži – siaubas… Vargu ar gyvenime jie matomi taip akivaizdžiai. Tikrovėje per daug pustonių, per daug gradient’ų, todėl net akivaizdžios priešingybės, pvz.: juoda ir balta, susilieja į daugiau, mažiau pilką foną. Sakoma, jog kūriniai parodo autoriaus sielą, jei jis tokią turi. Galbūt tai tiesa. Kartais viduje jaučiu per daug spalvų ir jos tiesiog pačios „sugula” į mano piešinius. Man nereikia dirbtinai stengtis – aš tiesiog esu savo darbuose. Viskas atsiranda savaime.

Gyvenime irgi esi kontrastų mėgėja, besidžiaugianti juoda ir balta vienu metu?

Būtent! Jei paklaustumėt, kokiai subkultūrai simpatizuoju, atsakymas būtų „jokiai ir kartu visoms”. Niekada nežinau, kokia būsiu rytoj. Gyvenimas per trumpas, kad galėtume sau leisti kažkuo apsiriboti. Keičiasi viskas – aprangos stilius, mąstymas, matymas, elgesys… Vieni greičiau, kiti lėčiau. Gyvenimas –nuolatinis kitimas, evoliucija, tad alternatyvos keičia viena kitą kas kart stuktelėjus širdžiai, o gal ir dar greičiau. Nuolat reikia rinktis tarp juodo ir balto, niekur nepabėgsi – darau tai daugiau intuityviai, nei apgalvotai.

Tavo darbuose jaučiama šiolaikinio kino, teatro, mados, animacijos, pasakų įtaka. Ypač ryškus – siurrealistinės jausenos šleifas, lydintis didžiąją dalį kūrinių. Įkvepia būtent šios sritys?

Įkvėpimas? Jis visur ir niekur. Kartais pakanka stebėti aplinką. Galiu tiesiog eidama gatve pamatyti nuo kavinės stalo pakeltą, vėjo nešamą popierinę servetėlę ir ją sugaunantį katiną, o po akimirkos – įsivaizduoti būsimo kūrinio siluetą. O kartais ir norėdamas nieko nepastebi: žmonės, jų žodžiai ir aplinkos daiktai tiesiog plaukia pro šalį, visiškai nepaliesdami tavęs. Žinoma, galutiniam, vizualiniam idėjos įgyvendinimui daug įtakos daro tarkim, japonų anime, populiarioji kultūra ar kinas. Matyti vaizdai, sukėlę jausmus išlieka ilgam, tad bandydamas perteikti kokią nors emociją, norom nenorom prisimeni būtent juos…

Esi sakiusi, jog vadovaujiesi W.Featherio mintimi: „laimingiausi žmonės yra tie, kurie per daug užimti, kad galvotų, ar jie laimingi, ar ne”, o savo darbų bei idėjų gausa visiškai pateisini gyvenimo moto. Kaip spėji tiek daug nuveikti?

Gyvenant svarbiausia jausti, kad gyveni. Kitaip… kam viskas? Galvojimas yra didžiausia žmogaus dovana ir kartu didžiausias prakeikimas. Tarsi stiprūs vaistai ligoniui: be jų jis miršta, nedidelis kiekis palaiko gyvybę, o per didelis – nužudo. Užimtumas yra geriausias vaistas nuo perdėto galvojimo. Laiko tikrai neturiu daugiau nei kiti – 24 valandas per parą. Tenka rinktis, todėl aukojami savaitgaliai, naktys. Kompiuteris tapo bene artimiausiu draugu, o rašymas Skype jau baigia sunaikinti kalbos dovaną. XXI amžius, ką gi darysi…

Toliau skaitykite čia.

Iliustracijų autorė: Ernesta Vala.

Tekstas publikuojamas www.ore.lt
Autorius: Erika

Gediminas Pranckevičius. Nuo Paint iki Photoshop stebuklų

erica — Thu, 10 Sep 2009 09:47:00 +0000

Prieš gerą dešimtmetį neįsivaizdavome, jog kompiuteriu galėsime tapyti paveikslus, kardinaliai keisti fotografijas ar manipuliuoti tikrovės vaizdus.

Vargu ar tuo būtų patikėjęs ir mūsų herojus Gediminas Pranckevičius, kuris būdamas vaikas galėjo valandų valandas piešti painto paveikslėlius kompiuterio pelyte. Dabar Gediminui 27-eri; jo, kompiuterinės grafikos dizainerio, pavardė slepiasi už ne vieno lietuviškus kino filmus pristatančio plakato, o šį pavasarį vaikinas buvo įvertintas pasauliniame „NVArt“ kompiuterinės grafikos konkurse. Gedimino kūrinys „Laikas“ pelnė pirmosios vietos apdovanojimą, atnešusį jam 26 tūkst. litų prizą.
Kada pradėjai kurti kompiuterinę grafiką? Kas Tave žavi šioje srityje?

Kai dar mokiausi mokykloje, nuolat lankydavausi pas draugą, kurio tėtušis turėjo kompiuterį. Valandų valandas praleisdavau paišydamas pele su „Paint” programėle, kol mane išprašydavo namo. Vėliau man parodė photoshopą! Būčiau dieną naktį sėdėjęs „maigydamas“ klaviatūros mygtukus, jei tik kas butų leidę.

Kalbant apie šios srities žavesį – tiesą sakant, kompiuterinės grafikos srityje mane žavi viskas. Ypač galimybė paspausti „ctrl+z”.

Tavo darbai labai skirtingi. Vieni primena ranka tapytus paveikslus, kiti „kalba“ siurrealistinėmis užuominomis. Čia galima sutikti fantazijų pasaulio veikėjų ir pamatyti įvykius, kurie buvo (tikriausiai) tik paties galvoje. Kaip gimsta darbų idėjos? Kodėl jie būtent tokie – dauguma tamsūs, net šiek tiek melancholiški?

Idėjos dažniausiai gimsta aplankius rimtesnę galeriją, kai pasikrauni kūrybinės energijos iš senų tapybos meistrų, kartais – stengiantis sudalyvauti konkurse, kurio tema įkvepia ir „užveda ant kelio“. Deja, nauji kūrybiniai sumanymai greitai paskęsta kasdieniuose darbuose.

Iš tiesų, liūdna, kad dauguma mano darbų – tamsūs. Turbūt lengviau pavaizduot velnią, nei Dievą.

Labiausiai Tave išgarsinęs įvykis – pirmoji vieta pavasarį vykusiame ketvirtajame pasauliniame „NVArt“ kompiuterinės grafikos konkurse, organizuojamame „Society of Digital Artists“. Kaip ten patekai ir kodėl – įsivertink save – buvai apdovanotas pagrindiniu prizu? Papasakok apie savo kūrinį „Laikas“.

Į „CGSociety – Society of Digital Artists “ gretas įsijungiau prieš keletą metų. Nuo tada bandžiau dalyvauti keliuose konkursuose, tačiau daugumos darbų tiesiog nebaigdavau. Kai užsiregistravau „NVArt 4 Surreal“, velniškai norėjau ką nors sukurti, tačiau per kasdienius savo darbus, eilinį kartą sulaukiau konkurso pabaigos nieko nepešęs. Sužinojęs, kad jo deadline‘as pratęsiamas, nusprendžiau, jog čia pats Dievas man duoda antrąjį šansą! Atjungęs visus ryšius su išoriniu pasauliu, pasinėriau į kitą – siurrealistinį. Plaukiojau su valtele ramiam ežerėly ir žvejojau. Medelis šnarėjo, tik paukščiukai nečiulbėjo (juokiasi). Tai buvo labai malonus laikas, atiduotas kūrybai.

Šių metų konkurse pagrindinė užduotis buvo įgyvendinti savo vaizduotės vizijas lenkų dailininko siurrealisto Jacek Yerka stiliumi. Buvo sudėtinga įsijausti į šio meninko kūrybą, stilistiką?

Šio dailininko kūrinius konkurso metu pamačiau pirmą kartą. Jie man pasirodė gan paprasti ir nuoširdūs, bet akivaizdu, jog darbo juose irgi nemažai įdėta. Buvo įdomu.

Laimėjus pirmąją vietą, Tau atiteko 10000 dolerių (26000 Lt) prizas ir du NVIDIA Quadro FX 5800 4GB – 240 CUDA procesoriai, verti dar 7000 dolerių. Skamba lyg „aukso puodas“. Gal jau spėjai kur nors investuoti savo laimėjimą?

Na, prizas gana neblogas (šypsosi), tačiau atskaičiavus visus mokesčius laimėjimas liko maždaug 10000 litų mažesnis. Pinigus išleidau asmeniniams poreikiams, pakeliavau, pasidžiaugiau ir tiek. Juk buto už 17000 litų nenusipirksi!

Žvelgiant į Tavo autorinius kūrinius, negaliu nepastebėti plačiąjai visuomenei žinomų darbų – plakatų lietuviškiems filmams „5 dienų avantiūra“, „Nereikalingi žmonės“, „Duburys“. Kaip tapai jų autoriumi – buvai kažkieno atrastas? O gal komerciniai užsakymai – natūrali darbo dalis?

Dirbu kino teatro reklamos dizaineriu, todėl kartais pasipainioju po ranka kokiam nors lietuviško filmo kūrėjui ir neatsisakau pasiūlymų sumaketuoti vieną kitą plakatą.

Kokiomis programomis kuri?

Dirbu „Adobe Photoshop“, „Wacom Intuos Plansete“, „3d Max“ ir pan.

Tikriausiai kuri ateities planus. Gal galėtum apie juos papasakoti?

Planų, o tiksliau norų susijusių su kūryba turiu įvairiausių, tačiau labiau norėčiau juos įgyvendinti, negu tik pasakoti…

Darbų autorius: Gediminas Pranckevičius

Gedimino Pranckevičiaus namai internete: imperioli.

Erika Vyšniauskaitė.

Tekstas publikuojamas www.ore.lt.

Spalvotos pasaulio manipuliacijos

erica — Mon, 10 Aug 2009 15:07:00 +0000

Tikriausiai visi suaugusieji pritars, jog bent kelioms akimirkoms norėtų grįžti į vaikystę: kai gali gyventi savo fantazijų pasaulyje, kurti neįtikėtinas istorijas, įsivaizduoti, jog sugebi skraidyti, neturėdamas sparnų ar užmigti ant pūkinio debesies.

Tris metus fotografuojančiai panevėžietei Marijai Kablytei – devyniolika, tačiau šis nevaikiškas amžius jai netrukdo kurti receptų, kaip nukeliauti ten, kur nuneša sapnai. Pasitelkusi fotokamerą ir beribę fantaziją, Marija leidžia prisiliesti prie nežemiškų, spalvotų pasaulių.

Labas, Marija. Dar esi tik moksleivė, o jau spėjai surengti ne vieną autorinę parodą, fotografijų parodoje „Žemės spalvos“ (2008) laimėjai pirmąją vietą, Tavo nuotraukos buvo publikuotos albume „100 geriausių mėgėjų darbų“. Kaip pavyko tiek pasiekti, būnant išties jauno amžiaus?

Manau čia dar tik pradžia ir pirmieji žingsniai mano siekių kelyje. Nesu labai drąsi mergina ir galbūt pirmųjų žingsnių nebūčiau žengusi be žmonių, kuriems esu labai dėkinga už tai, kad mane pastebėjo, davė šansą pasirodyti, palaikė ir tikėjo manimi.

Esi būsima abiturientė. Kokie Tavo ateities planai?

Ateitį tikrai noriu sieti su fotografija, o galbūt paliesti ir kino meną. Planuoju išmėginti jėgas Lietuvoje, tačiau neatsisakau galimybės studijuoti užsienyje. Kitaip tariant, gyvenimas parodys. Juk pasaulyje viskas taip greitai keičiasi.

Kodėl renkiesi foto manipuliacijas, o ne tikrovės fiksavimą?

Foto manipuliacijų dėka man pavyksta išreikšti savo pasaulėžiūrą – tai, ką noriu parodyti suvokėjui, ne visada randama tikrovėje. Kitaip tariant, aš ir mano fantazija ne visada telpa į tikrovės rėmus. Žinoma, realybės vaizdavimo neatsisakau: tarp mano darbų yra ne vienas ir ne du, kurie nebuvo manipuliuoti.

Gal gali trumpai papasakoti, kaip atrodo Tavo kūrybos procesas – nuo vaizdo užfiksavimo iki galutinio fotografijos rezultato?

Kiekvieno kūrinio kelias vis kitoks. Užuomazgos, kaip įprasta, gimsta mintyse. Tada apgalvoju įvairias galimybes ir įgyvendinimo būdus. Manipuliacijoms naudoju savo nuotraukas, o ne stockines (pirktas internete, – aut. past.), todėl darbo pradžia – reikalingų kadrų medžioklė. Daugelis mano, jog kurdamas manipuliacijas autorius minimaliai naudoja fotoaparatą, o didžiausią kūrybinio proceso dalį atlieka kompiuteriu, taip išgaunant greitą ir įspūdingą rezultatą. Šis požiūris yra klaidingas, mat viskas nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Fotoaparatas visada būna mano pašonėje. Neretai tenka atsitraukti pačiame darbo proceso viduryje ir padaryti trūkstamas fotografijas. Visada stengiuosi su savimi turėti kokią nors fotografuojančią priemonę. Iš patirties galiu pasakyti: net gana prastas kadras, suderintas su kitomis nuotraukomis gali įgauti nepaprasto žavesio. Taigi, bent pusę kūrybinio proceso laiko atima nuotraukų parinkimas arba jų ieškojimas. Na, o surinkus tinkamą medžiagą, leidžiu lietis jausmams ir kuriu tiesiog intuityviai. Paskutinė ir pati mėgstamiausia kūrybinio proceso dalis – spalvų parinkimas. Be galo mėgstu žaisti spalvų gama – tai lyg gyvybės įpūtimas darbams. Dažniausiai foto manipuliacijas sukuriu vienu ypu, o kartais pradedu ir palieku, užbaigdama tada, kai užplūsta tas kutenantis ir ramybės neduodantis jausmas, vadinamas įkvėpimu.

Daugiau teksto: http://www.ore.lt/article.php?action=get&id=1017579

Marija Kablytė: Būna aplanko

Marija Kablytė: Harmonija (piešinys)

Marija Kablytė: Kai jis augo

Marija Kablytė: Laisva meilė

Marija Kablytė: Laumės žirgas

Marija Kablytė: Nupiešk man vaikišką svajonę

Marija Kablytė: Vilioti

Marija Kablytė: Neaprašyta nuotaika

Marija Kablytė: Skrendam laimės ieškoti

Marija Kablytė: Pasigauti svajonę

Erika Vyšniauskaitė, www.ore.lt