Filmo “Zero II” apžvalga. Visai neromantiškas įrašas apie svarbų lietuviško kino reiškinį.

Sprogimas įvyko! Ilgai ir aktyviai reklamuotas, prieštaringai (dar prieš pasirodant!) vertintas, režisieriaus Emilio Vėlyvio filmas „Zero II“ išvydo dienos šviesą. Jaunesnysis pirmtako „Zero“ „broliukas“ apie savo gimimą pranašavo itin garsiai, sukeldamas susidomėjimo, apkalbų ir spėlionių bangą, kartu pasėdamas viltį, jog pagaliau ir mūsų šalyje atsiradanda pirmieji komerciškai sėkmingo kino daigeliai.

„Zero II” – (ne)tęsinys keliomis prasmėmis. Kaip ir buvo anonsuojama – jokios siužetinės ar personažinės tąsos čia nepamatysite, tačiau stilistika, atmosfera, tipažai, tempas ir, be abejo, keiksmažodžiai išlieka. Tiesą sakant, „Zero II” tampa taisyklės, jog „tęsinys visad būna prastesnis už pirmtaką“ išimtimi, mat režisieriaus draivas čia smogia su dviguba jėga. Prieš premjerą E. Vėlyvis žadėjo, kad „gyvenimo spalvos bus dar labiau sutirštintos, veiksmas dar intensyvesnis, o juokas dar kandesnis“. Skeptikų nuostabai, pažadai buvo išpildyti.

Vargu ar atsiras tokių, kuriuos bent vieną filmo akimirką aplankys nuobodulys, nes didžioji dauguma, išvydusi baigiamuosius premjeros seanso subtitrus atsikvošėję norėjo dar! Teigiama publikos reakcija – stebinančiai maloni lietuviškajam kinui ir verčianti susimąstyti: gal režisierius atrado savo „arkliuką“, rodydamas ne tai, kuo esą nuo seno didžiuojasi tautiečiai (pradedant berželiais, graudulingais papročiais ir romantiškais peizažais, baigiant karo didvyriais), o tai, kaip gyvename dabar ir kas yra aktualu. Kad ir kokie išsilavinę, mandagūs ir išprusę būtume, reikia pripažinti, jog „Zero II” reprezentuoja mūsų nūdieną, kur populiariausi TV kanalai siūlo lėkštas humoro laidas, propoguoja didžiakrūčių blondinių įvaizdį, greitus ir lengvus pinigus, maitina mus tikrais ir sukurtais skandalais, žavi istorijomis apie mafijos klanus vos tris milijonus gyventojų turinčioje šalelėje, tauškia apie skraidančius peilius ir smingančias pistoletų kulkas. Pilnutėlės kino teatrų salės patvirtina, jog masėms reikia „duonos ir žaidimų“, o E. Vėlyvis visa tai paduoda ant sidabrinės lėkštelės – lengvai ir saldžiai.

„Zero II“ – tarsi savotiška pamoka, įrodymas, jog galime pasijuokti iš savęs. Iš to, kokie patys esame ir iš tų, kurie yra greta. Filmas kupinas atviros ir užmaskuotos ironijos, tragikomiškų detalių ir dialogų – būtent tokių, kokius neretai sutinkame mūsų dienomis. Spalvos čia sutirštintos, bet to dėka, situacijos tampa juokingos be galo plačiai auditorijai. Tokios detalės, kaip geltonas „kietų vyrukų“ autobusiukas su dar „kietesniais“ valstybiniais numeriais „JAV 007“ atrodo komiškai, tačiau asociuojasi su mūsų gatvėse siautėjančiais „prabangių ratų“ vairuotojais (jei ne savo pasiekimais, tai bent automobilio numeriais mokame išsiskirti iš minios!). Arba: kam vargti aiškinantis ar tas jaunuolis iš Tolimųjų Rytų yra kinas ar japonas? Užtenka pasakyti „čiurka“ – ir visi supras! Vienas ironiškiausių „Zero II“ momentų vainikuoja juostos pradžią, kai, švelniai tariant, ne itin intelektualus policininkas nelegaliai „prastūminėja“ tarnybines kolegų uniformas įstatymo užribyje gyvenančioms personoms, fone išnyrant skausmingam užrašui „Vilnius – Europos kultūros sostinė”. Juoktis ar verkti? Juk šį įvaizdį derėtų pradėti kurti būtent nuo žmonių mąstysenos. Kita vertus, mūsų šalyje įžvelgiama unikalus „išvirkščias“ kultūros formavimas. Tai iliustruoja ir režisieriaus išsakyta mintis, jog „filmo sėkmė būtų akibrokštas Kultūros ministerijai, kurioje kultūros yra mažiausiai”.

Keista, kad E. Vėlyviui klijuojama skandalisto etiketė, o kino kritikai ir žurnalistai, „įsikandę“ tokius epitetus, kaip „provokuojantis, šokiruojantis, vulgarus“, bando sukrėsti neva dievobaimingų lietuvių sielas. Jeigu jau žaidžiame pagal tokias taisykles ir svaidomės „S“ ženklais, tai kodėl nei vieno nešokiruoja pusnuogės merginos kas antroje lietuviškoje laidoje, transliuojamoje toli gražu ne vėlyvais vakarais, dviprasmiškos reklamos, žurnalų viršeliai, „respublikinės reikšmės“ įvykiu paverčiamos krūtinių didinimo operacijos ir t.t.? Kita vertus, pačiam „Zero II“ nuo šių „muilo burbulų“ pūtimo tik geriau – kino salės pilnos, žiūrovai „žaibais“nesisvaido.

„Mes pamatysime ne veiksmo filmą, ne komediją, ne dramą, ne trilerį. Mes pamatysime detektyvinę muilo operą. Nes muilo opera yra tas žanras, kurį mes iš tiesų labai gerai išmanome Lietuvoj“, filmo konferencijoje teigė režisierius. Skamba tiesmukiškai, tačiau pasakymas yra pakankamai svarus, nes į konkretaus kino žanro rėmus filmas nesutelpa. Čia susipina komedija ir drama, kriminalas ir meilė, bei viską apjungiantis juodasis humoras ir keiksmažodžių lavinos. Filmas turi tradicinės muilo operos bruožų: daugybė persipynusių istorijų, tipizuoti charakteriai, neįtikėtini siužetiniai posūkiai ir savotiškas hepiendas.

Režisierius kūrybinio įkvėpimo akivaizdžiai semiasi ne tik iš Quentin Tarantino, bet ir iš Guy Richie: žiūrint „Zero II“, norom nenorom iškyla juostos „Rokenrola“ vaizdai, kur mafijos galvos, įsisukę į tragikomiškų įvykių virtinę, desperatiškai bando atnarplioti galus. Nors daugelis pastarojo filmo scenų yra itin žiaurios, jos pateikiamos, kaip juodojo humoro pavyzdžiai. Tokiu keliu ir eina E. Vėlyvis, o scena, kai Maksas apleisto pastato erdvėse sukaustytas grandinėmis laukia savo nuosprendžio – praktiškai identiška minėtąjai „Rokenroloje“. Kaip bebūtų, režisierius neslepia susižavėjimo garsiais kūrėjais, o ir mokymasis iš kino profesionalų duoda savotišką prieskonį lietuviškam kinematografui.

Vienas svarbiausių „Zero II“ kozirių – aktorių komanda. Čia matome tuos, kurie „vaidenasi“ lietuviškuose serialuose, šypsosi vesdami populiariausius renginius ir žvelgia iš žurnalų puslapių. Režisierius skrupulingai išdalino personažus aktoriams ir taikliai juos „suporavo“. Rodos, Ramūnas Rudokas gimė tam, kad visą gyvenimą vaidintų smulkų banditėlį. Ir, kad ir kaip lėkštai jo personažai atrodo lietuviškuose serialuose, taip populiariuose, tarp namų šeimininkių, būtent „Zero“ duete, R. Rudoko vaidmuo tampa įtikinamas, pasirinktas vietoje ir laiku. Šio ūmaus karštakošio partneris Silvestras (Kęstutis Jakštas) – visiška priešingybė (ramus, racionalus, turintis nepalaužiamas vidines nuostatas), tačiau kartu su Maksu jie sudaro sarkastišką, komišką duetą. Pagal opozicijų principą sudarytos visos personažų poros. Vienintelis, iš bendro konteksto iškrentantis tipažas – Makso žmona (Aušra Štukytė), kaip užsikirtusi plokštelė kartojanti „Man reikia naujų papų! Nupirk man papus!“ atrodo neįtikinamai, mat jos sukurtas įvaizdis labiau tiktų studijos valytojai, o ne šlovės siekiančiai aktorei, o ir didesnių apvalumų, jai vargu ar reikia.

Dar vienas akivaizdus „Zero II“ pliusas – vizualumas. Visa komanda, pradedant operatoriumi, baigiant grimuotojais padirbėjo iš peties. Vaizdai dinamiški, spalvingi, netikėti. Viskas čia atrodo tikra: lavonai, pjaustomi į gabalus, kraujas, smūgiai, šūviai, avarijos ir t.t. Kamera aprėpia reikšmingas detales, greitas filmo tempas ir taiklus garso takelis visiškai įtraukia žiūrovą. Nors juosta sudaryta iš mažų gabalėlių, pilnavertiškai funkcionuojančių, kaip trumpametražiai filmai, galiausiai viskas sudėliojama į savas vietas. Žinoma, akylesnis žiūrovas ras spragų siužeto vingiuose ir netgi montaže (kadrai kartais „šokinėja“ nelogiška tvarka, o mintis neužbaigiama), tačiau šie minusai nublanksta prieš įspūdį, kurį daro šis filmas. Čia nėra nei į istoriją įvedančių prologų, nei pompastiškų epilogų. „Zero II“ staigiai įtraukia, susuka galvą milžinišku tempu, detalių, dialogų ir spalvų gausa, o tada dar staigiau „išspjauna“ Jus lauk. Žiūrovas bent trumpam lieka užhipnotizuotas ir mąsto „ar bus trečiasis nulis?“

Nors keiksmažodžiai filme pilasi kaip iš gausybės rago ir galiausiai ausys taip apsipranta, kad rodos, viskas taip ir turi būti, juostos esmė tikrai ne juose.  Naiviai ir netgi juokingai atrodo kai kurių mūsų tautiečių nuostata „neisiu žiūrėti filmo, nes klausytis keiksmažodžių – žemas lygis”. Ar nevertėtų į šią poziciją pažvelgti atvirkščiai: ne filme, parodančiame mūsų lietuvišką realybę slypi vadinamasis „žemas lygis“, o mūsų visuomenėje, kurios stereotipiniai, miestuose ir miesteliuose išplitę, giliai įsišakniję „personažai”, nors gana tipizuotai, tačiau tiesiogiai atskleidžiami juostoje. Patys pagalvokime: ar buvo bent viena diena, kai mieste/kaime negirdėjote nei vieno „riebaus“, rusišką prigimtį turinčio žodelio? Nesvarbu kas jį taria – „komandomis” vaikščiojantys nepraustaburniai jaunuoliai, pavargęs mikroautobuso vairuotojas ar Jūs pats. Ne šventieji puodus lipdo ir toli gražu ne už visų kokybiškai ir gerai atliktų darbų slypi cenzūruotas procesas. Gatvės slengas tvirtai įsikibęs į mūsų tautos mentalitetą ir galima tik spėlioti, kaip jis keisis ateityje.

Jei E. Vėlyvis siekė kritiškai pažvelgti patiems į save – vargu ar pasisekė. Pasijuokti iš savęs gal ir mokame, tačiau keistis artimiausioje ateityje nežadame: po seanso iš kino salės „išplaukę“augaloti vyrukai kriokė „bl***, na*** afigienas filmas”, o pažvelgus į liūdnas greta stovėjusio teatro darbuotojo akis, rodės, kad tuo metu jis labiausiai troško neturėti klausos.

Nors, kaip daugelis žiūrovų pastebėjo, E. Vėlyviui iki Q. Tarantino – „toli, kaip iki Amerikos”, pats režisierius nepasibodėjo premjeros afterparty surengti sostinės klube „Tarantino”. Nesibaigianti kūrybinė ironija?

„Uždrausti vaisiai – visada saldžiausi“ – galėtų būti E. Vėlyvio vadovaujamo „nulių“ parado šūkis. Masės visada norės akimis paganyti į tai, ką ženklina „seksas, purvas, pinigai“, o kai šis nuodėmingas „saldainiukas“ supakuotas į juodojo humoro popierėlį – apetitas garantuotas.

Tekstas: Erica

Šaltinis: www.kulturpolis.lt

Fotografijos: Zero II archyvas

Spalio pirmąją startavo trečiasis Tarptautinis Kauno kino festivalis, pristatantis atnaujintą programą, kviečiantis į susitikimus su režisieriais, kompozitoriais ir skatinantis gilintis į kino pasaulio subtilybes, keliant rūpimus klausimus ir ieškant dar negirdėtų atsakymų.

Nors festivalio renginiai džiugins tris savaites (dvi Kaune, vieną Vilniuje), jo organizatoriams tenka plušėti ne vieną mėnesį, norint nepriekaištingai atlikti „kino namų darbus“. Apie festivalio rengimo ypatumus, kino „virtuvės“ paslaptis ir kelią į kino pasaulį, kalbamės su TKKF direktore, Ilona Jurkonyte.

- Kiekvienas savo pomėgius atrandame skirtingai. Kaip Jūs įsitraukėte į kino pasaulį?

Studijavau filosofiją VDU, vėliau įgijau viešosios komunikacijos (VDU) ir menotyros (VDA) magistro laipsnius. Viešosios komunikacijos studijų metu pagal „Erasmus“ studentų mainų programą išvykau į Kopenhagą, kur gilinausi į žiniasklaidos ir kino studijas („Media and film department“). Tiesą sakant, visada norėjau studijuoti kino teoriją ar kino vadybą, tačiau Lietuvoje tokių pasirinkimų nebuvo, o galimybių išvažiuoti – taip pat labai mažai. Tikriausiai pati pradžia buvo suvokimas, jog Lietuvos kino padėtis yra labai prasta. Lankydama kino istorijos paskaitas (VDU) susidomėjau lietuviškais XX amžiaus filmais. Paklausus dėstytojo, kur galėčiau pamatyti norimus video įrašus ir išgirdus atsakymą abstulbau. Pasirodo, išpildyti tokį nedidelį norą yra labai sudėtinga! Tarkim, norint pamatyti R. Banionio filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, reikės paskambinti režisieriui, susitarti, kad paskolintų filmą, nuvažiuoti į Vilnių, o pažiūrėjus keliauti atgal ir grąžinti. Kadangi tokia „filmų skolinimosi programa“ atima daug laiko ir pastangų, kartu su draugais nusprendėme: reikia iš esmės keisti lietuviško kino populiarinimo padėtį. Neturėjome pinigų, tačiau turėjom noro. Mąstėm paprastai: jeigu žmogus galės sužinoti apie filmą, perskaityti aprašymą, didelė tikimybė, kad susivilios jį pamatyti! Užmezgus kontaktus su žurnalistais, režisieriais ir kino kritikais, pamažu gimė internetinė duomenų bazė, dabar žinoma LFC (Lietuvių filmų centras) vardu.
- Į didžiuosius kino ekranus festivalis atkeliavo prieš porą metų. Kaip gimė TKKF idėja? Kodėl būtent Kaune?

Veiklą pradėjome 2006-ųjų pradžioje, kaip kino klubas. Tuo metu buvo masiškai uždarinėjami kino teatrai, o Kaune šį reiškinį matėme akivaizdžiausiai. Buvome kino entuziastų kompanija, norinti rodyti gerą kiną, o erdvių šio sumanymo įgyvendinimui ėmė trūkti. Situacija buvo nepalanki: idėja rodyti programą „Šiaurės šalių kinas Kaune“ žlugo netikėtai užsidarius „Senajam Trestui“, o su kino teatru „Romuva“ taip pat nepavyko susitarti. Siekėme rodyti filmus iš tikrų (35mm) juostų ir netikėtai atradome „M. Žilinsko dailės galerijos“ kino salę. Tiesą sakant, be „Romuvos“, ši erdvė Kaune buvo vienintelė, kur galėjome organizuoti seansus! Nuolat pristatinėjome po vieną ar keletą filmų, kviesdavome kūrėjus ir galima pasidžiaugti, jog ši veikla išsivystė į vieną iš nedaugelio tais metais rengtų tarptautinių renginių. Nusprendėme neapsiriboti šiaurės šalių filmais, o kino festivalio organizavimas atrodė puiki priemonė, atkreipsianti visuomenės dėmesį į opią problemą – kino padėtį Lietuvoje ir meninių erdvių trūkumą didmiestyje.
- Nors TKKF filmai orientuoti į Lietuvos, konkrečiai į Kauno ir Vilniaus auditoriją, pagrindinis TKKF programos sudarytojas, Tomas Tengmarkas yra užsienietis. Ar nekyla tarpkultūrinių sunkumų?

Kaskart dirba nauja, skirtingų žmonių komanda, tačiau esminius sprendimus darome mes – organizatoriai. Pirmaisiais metais buvo „Filmai ne tik akims“, antraisiais – „Kino traukinys atvyksta“. Šiemet bendradarbiaujame su reklamos agentūra „Not Perfect“ ir džiaugiamės galutiniu rezultatu.
- Kodėl festivalio filmai rodomi būtent „Romuvoje“ ir ką tik duris atvėrusioje „Pasakoje“? Ar pagrindinė priežastis – jų orientavimasis į nekomercinį kiną?

Labai norėjome rodyti filmus „Romuvos“ kino teatre, kad jis bent laikinai būtų prikeltas gyvavimui. Festivalis – puikus būdas atkreipti visuomenės dėmesį į užsitęsusį „Romuvos“ likimo klausimą. Iš tiesų, vienos kino salės yra per mažai, todėl sieksime, kad kitais metais filmai būtų rodomi skirtingose erdvėse. Tokiu būdu visi norintieji galės juos pamatyti. Įdomus sutapimas: šių metų festivalis vyks seniausiame („Romuva“) ir naujausiame („Pasaka“) šalies kino teatre!
- Kaip apibūdintumėte TKKF auditoriją?

Iš tiesų džiaugiamės, kad mūsų lankytojai labai įvairūs. Ateina tiek paaugliai, jaunimas, tiek garbingo amžiaus kino mėgėjai. Tikiuosi, kad į kino seansus susirenka žmonės, keliantys klausimus (šypsosi). Visada malonu matyti ir tuos pačius, nuolatinių lankytojų veidus – jų vis daugėja.
- TKKF nuolat ieško savanorių. Kaip tapti festivalio organizavimo dalimi?

Dėkoju Ilonai, radusiai valandėlę laisvo laiko, pačiame TKKF darbų įkarštyje ir keliauju į kino teatrą, pasimėgauti netradiciniais, Lietuvoje dar nerodytais filmais!

Fotografijos: TKKF, Erika Vyšniauskaitė, Neringa Rekašiūtė.

Straipsnis publikuojamas: www.kulturpolis.lt

Autorė: Erika

Sėkme neabejojo tiek juostos kūrėjas, tiek ir „Sidabrinių gervių“ steigėjai. Paradoksalu, tačiau „Duburys“ buvo nominuotas geriausio metų filmo kategorijoje, juostai net nepasirodžius didžiuosiuose ekranuose. Matyt, nedidelė Lietuvos kino kritikų grupelė žinojo geriau, nei eilinis mūsų šalies žiūrovas. Tiek režisierius, tiek iškalbingi kino teatrų plakatai žadėjo daug: „bestseleriu“ tapusio Romualdo Granausko istorijos motyvai, tarptautinė aktorių komanda ir glėbys esamų ir būsimų apdovanojimų. Belieka atsakyti į klausimą: ką gavo stebėtojas, pustrečios valandos paskyręs lietuviškajam kinui?
O tiesa yra elementari: kai daug žadama – daug ir laukiama. Deja, įsitaisius patogioje kino teatro kėdėje ir pasiruošus nerti į tris metus brandintą „dramą“, apima nusivylimas. Pirmosios filmo minutės – melancholiškos, perdėm romantizuotos ir jau „kažkur matytos“. Lėtai slenkanti kamera aprėpia žaliuojančias pievas, tankius miškus, „glosto“ ramia vaga tekančią upę ir stabteli prie pūškuojančio traukinio. Idiliška? Naivu? O gal tiesiog…tradiciškai lietuviška? Tiesa, neskubėkime teisti kūrėjų! Juk pradžia – tik pusė darbo. Romantiškas gamtovaizdžio scenas keičia sovietmečio kaimo godos: skurdas, vargas, laidotuvės, kasdienius darbus ir nesibaigiančias degtinės upes regintys žmonės. Nespalvotas vaizdas tik sustiprina nykumos jauseną tuometinėje visuomenėje. Skausmo, darbo ir mirties apsuptyje – mažas baltapūkis berniukas – Juozapas Gaučys – filmo protagonistas. „Duburys“ – jo nemielo gyvenimo istorija. Tai vaikystė, praleista be tėvo. Paauglystės džiaugsmai, nešvankios mintys ir nuotykiai su geriausiu draugu Vidu. Vido mirtis. Iškeliavimas iš namų. Kabinimasis į gyvenimą svetimame mieste. Tragiškos, mažų mažiausiai keistos meilės istorijos. Ir…liepto galas: būti ar nebe?
Galima pagirti režisierių už pavykusį skirtingų personažų likimų apjungimą į vientisą, nenuobodų pasakojimą. Sekdami Gaučio gyvenimo istoriją, mes esam supažindinami ir su antraplanių veikėjų praeitimi. Tai tarsi keli trumpametražiai filmai, tinkamai įjungti į pagrindinę siužeto liniją. Šių minimalių istorijų dėka, visa juosta atrodo įdomesnė, dinamiškesnė ir išraiškingesnė, o veikėjų tipažai – gilesni. Visus herojus tarsi jungia sulaužyti likimai, sukrečiančios vaikystės antspaudai, apgailėtinos meilės paieškos ir beviltiškas noras būti laimingu. Bent akimirkai. Nors pasakojimo nuotaika išties slogi, tenka pripažinti – tuo laikotarpiu gyvenę žmonės džiaugsmo regėjo nedaug.
Negaliu nepastebėti, jog režisierius neatsispiria pagundai prisiliesti prie „uždrausto vaisiaus“ – troškimo atskleisti seksualumą nacionaliniame kine. Atvirų scenų tikrai nepasigesite per visas dvi su puse valandos. Čia ir nuogut nuogutėlė, paaugliškomis svajonėmis apipinta mauduolė, ir nimfomaniškais bruožais pasižyminti Gaučo nekaltybės sunaikintoja, ir „padovanota“ žmona nepalieka intrigos, parodydamos „viską, ką turi“. Gaila, kad nuogumo išraiškos „Duburyje“ ne itin tikroviškos ir natūralios, kartais keistos ar tiesiog tokios buitiškos, jog susimąstai: ką tai duoda filmui?

Vargu, ar pažadas, kad juosta bus įdomi įvairaus amžiaus žiūrovams buvo apgalvotas. Tiems, kas bent trumpam buvo prisilietę prie sovietmečio realijų, ši juosta bus be galo artima ir žadinanti jausmus. Pats režisierius ne kartą minėjo: „tai grąžino mane į jaunystę“. O kur filmo siužetas nuneš tuos, kurie yra jauni dabar? Tuos, kurie apie sovietmetį skaitė tik knygose? Porą antikvarinių „Volga“ automobilių, saujelę apdriskusių rublių, rusiško žargono aidus ir butelį degtinės galėtume atrasti praktiškai bet kuriame dabartiniame mūsų šalies kaime. Vargu ar bent vienas jaunosios kartos žiūrovas, stebėdamas filmą pagalvojo „tai štai, kaip seniau žmonės gyveno…“. Gal „Duburys“ – tik režisieriaus noras įtikti vyresniąjai Lietuvos kinematografų kartai, tiesiog negalinčiai atsispirti sovietmečio laikotarpiui ir kaimiškoms negandoms?

Taigi, ilgai lauktas ir liaupsintas „Duburys“ pasiekė plačiosios visuomenės akis. Skambios laikraščių antraštės vis primena, jog filmas keliauja į Monrealio kino festivalį Kanadoje, vėliau – Kairo tarptautinį filmų festivalį Egipte. Džiugu, jog kino vertintojai iš tolimų užsienio šalių domisi lietuviška kūryba. Ko gero, svetur „Duburys“ sulauks palankesnių žiūrovų vertinimų, nei gimtojoje šalyje ir kalbės ten dar nematyta, nepaliesta kino kalba. Tuo tarpu mūsų žiūrovai (bent jau jaunesniosios kartos) neliko nustebinti ar sužavėti. Tikriausiai dėl to, jog „nieko naujo neįvyko“. Vargu, ar „Duburys“ taps novatorišku žingsniu Lietuvos kinematografijos istorijoje, o nacionalinis kinas neliks stovėti ant to paties laiptelio.

Tekstas publikuojamas: www.kulturpolis.lt

Autorė: Erika