Tikriausiai visi suaugusieji pritars, jog bent kelioms akimirkoms norėtų grįžti į vaikystę: kai gali gyventi savo fantazijų pasaulyje, kurti neįtikėtinas istorijas, įsivaizduoti, jog sugebi skraidyti, neturėdamas sparnų ar užmigti ant pūkinio debesies.
Tris metus fotografuojančiai panevėžietei Marijai Kablytei – devyniolika, tačiau šis nevaikiškas amžius jai netrukdo kurti receptų, kaip nukeliauti ten, kur nuneša sapnai. Pasitelkusi fotokamerą ir beribę fantaziją, Marija leidžia prisiliesti prie nežemiškų, spalvotų pasaulių.

Labas, Marija. Dar esi tik moksleivė, o jau spėjai surengti ne vieną autorinę parodą, fotografijų parodoje „Žemės spalvos“ (2008) laimėjai pirmąją vietą, Tavo nuotraukos buvo publikuotos albume „100 geriausių mėgėjų darbų“. Kaip pavyko tiek pasiekti, būnant išties jauno amžiaus?

Manau čia dar tik pradžia ir pirmieji žingsniai mano siekių kelyje. Nesu labai drąsi mergina ir galbūt pirmųjų žingsnių nebūčiau žengusi be žmonių, kuriems esu labai dėkinga už tai, kad mane pastebėjo, davė šansą pasirodyti, palaikė ir tikėjo manimi.

Esi būsima abiturientė. Kokie Tavo ateities planai?

Ateitį tikrai noriu sieti su fotografija, o galbūt paliesti ir kino meną. Planuoju išmėginti jėgas Lietuvoje, tačiau neatsisakau galimybės studijuoti užsienyje. Kitaip tariant, gyvenimas parodys. Juk pasaulyje viskas taip greitai keičiasi.

Kodėl renkiesi foto manipuliacijas, o ne tikrovės fiksavimą?

Foto manipuliacijų dėka man pavyksta išreikšti savo pasaulėžiūrą – tai, ką noriu parodyti suvokėjui, ne visada randama tikrovėje. Kitaip tariant, aš ir mano fantazija ne visada telpa į tikrovės rėmus. Žinoma, realybės vaizdavimo neatsisakau: tarp mano darbų yra ne vienas ir ne du, kurie nebuvo manipuliuoti.

Gal gali trumpai papasakoti, kaip atrodo Tavo kūrybos procesas – nuo vaizdo užfiksavimo iki galutinio fotografijos rezultato?

Kiekvieno kūrinio kelias vis kitoks. Užuomazgos, kaip įprasta, gimsta mintyse. Tada apgalvoju įvairias galimybes ir įgyvendinimo būdus. Manipuliacijoms naudoju savo nuotraukas, o ne stockines (pirktas internete, – aut. past.), todėl darbo pradžia – reikalingų kadrų medžioklė. Daugelis mano, jog kurdamas manipuliacijas autorius minimaliai naudoja fotoaparatą, o didžiausią kūrybinio proceso dalį atlieka kompiuteriu, taip išgaunant greitą ir įspūdingą rezultatą. Šis požiūris yra klaidingas, mat viskas nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Fotoaparatas visada būna mano pašonėje. Neretai tenka atsitraukti pačiame darbo proceso viduryje ir padaryti trūkstamas fotografijas. Visada stengiuosi su savimi turėti kokią nors fotografuojančią priemonę. Iš patirties galiu pasakyti: net gana prastas kadras, suderintas su kitomis nuotraukomis gali įgauti nepaprasto žavesio. Taigi, bent pusę kūrybinio proceso laiko atima nuotraukų parinkimas arba jų ieškojimas. Na, o surinkus tinkamą medžiagą, leidžiu lietis jausmams ir kuriu tiesiog intuityviai. Paskutinė ir pati mėgstamiausia kūrybinio proceso dalis – spalvų parinkimas. Be galo mėgstu žaisti spalvų gama – tai lyg gyvybės įpūtimas darbams. Dažniausiai foto manipuliacijas sukuriu vienu ypu, o kartais pradedu ir palieku, užbaigdama tada, kai užplūsta tas kutenantis ir ramybės neduodantis jausmas, vadinamas įkvėpimu.

Daugiau teksto: http://www.ore.lt/article.php?action=get&id=1017579

Marija Kablytė: Būna aplanko

Marija Kablytė: Harmonija (piešinys)

Marija Kablytė: Kai jis augo

Marija Kablytė: Laisva meilė

Marija Kablytė: Laumės žirgas

Marija Kablytė: Nupiešk man vaikišką svajonę

Marija Kablytė: Vilioti

Marija Kablytė: Neaprašyta nuotaika

Marija Kablytė: Skrendam laimės ieškoti

Marija Kablytė: Pasigauti svajonę

Erika Vyšniauskaitė, www.ore.lt